Vokietijos užsienio reikalų tarybos, Berlyne veikiančio analitinio centro, ekspertas Stefanas Meisteris dienraščiui „Financial Times“ teigė, jog Vokietijos verslo įtaka šalies politikai Rusijos atžvilgiu mažėja, todėl Rusija vis labiau vertinama per saugumo, o ne ekonomikos ir verslo interesų prizmę. Šią tendenciją išties galima įžvelgti, tačiau ar ši įtaka gali sumažėti tiek, kad Vokietija atsisakytų savo ilgametės Ostpolitik tradicijos? Vargu, todėl ir pastaruosius naujosios koalicijos pareiškimus reikėtų vertinti su atsargumu.

Viena vertus, Vokietijai Rusija, kaip eksporto rinka, pastaraisiais metais sumenko ir iš 11 vietos didžiausių prekybos partnerių 2012 m. nukrito į 14-ąją 2017-aisiais. Palyginimui, Lenkija iš Vokietijos nuperka dvigubai daugiau prekių ir paslaugų nei Rusija. Dėl sankcijų bei prastėjančio investicinio klimato tiesioginės užsienio investicijos iš Vokietijos Rusijoje taip pat ryškiai sumenko. Tačiau toli gražu ne viskas grįsta vien skaičiais. Rusija išlieka pagrindine Vokietijos gamtinių dujų, ypač reikalingų didžiausios Europos ekonomikos variklio sukimuisi, tiekėja.

Ir nors po praėjusio dešimtmečio vadinamųjų „dujų karų“, kai dėl vienašališko Rusijos sprendimo laikinai nutraukti dujų tiekimą dalis Europos tiesiogine to žodžio prasme vos neužšalo, o ekonomikoms buvo padaryti milijardiniai nuostoliai, Europos Sąjunga ėmėsi spręsti energetinės priklausomybės nuo vieno tiekėjo problemą, tačiau ši kova yra ypatingai sunki. Kadangi ši Europos gamtinių dujų bambagyslė Rusijai atneša ne tik milžiniškas pajamas, bet ir didelę politinę įtaką. Kad tai nėra vien prielaidos, patvirtina tiek atskiri faktai, tiek ir neseniai europinių institucijų kuluaruose nutekėjęs raportas.

Faktas – „Gazprom“ nusprendė 20 proc. sumažinti gamtinių dujų, tiekiamų į Lietuvą, kainą tik tada, kai suskystintų dujų terminalas Klaipėdoje tapo nebegrįžtamas, t. y. tik tada, kai Lietuva galų gale pasiekė galimybę dujas pirkti pagal rinkos, o ne vieno žaidėjo nustatytą kainą.

Raportas – kelių šimtų puslapių Europos Komisijos dokumentas, kuriame surinkta daugiau nei keturis metus trukusio tyrimo dėl rinkos taisykles pažeidinėjusios bei „Gazprom“ veiklos Europoje. Atskleistas dokumentas lyg ir parodo, kad Komisija apie „Gazprom“ pažeidimus žinojo, tačiau nesiėmė reikiamų veiksmų šiam Kremliaus užsienio politikos įrankiui nubausti. Jis taip pat patvirtino faktą, jog „Nord Stream 2“ šiandien yra svarbiausias Rusijos projektas Europoje.

A. Merkel pareiškimas dėl šio dujotiekio „politiškumo“ yra svarbus, tačiau pavėluotas, kadangi Vokietijos vyriausybė visai neseniai davė reikiamus leidimus jo statybai. Todėl jos pasikeitusi pozicija labiau panaši į laviravimą tarp Vokietijos ekonominių interesų, susijusių ir su „Nord Stream 2“ įgyvendinimu, bei tarp noro atliepti ir Ukrainos lūkesčius. Šis vamzdynas dėl jo pralaidumo tiesiog objektyviai nesuderinamas su A. Merkel išreikštu noru, kad net ir pradėjus funkcionuoti „Nord Stream 2“, Rusija užtikrintų dujų tiekimą ir per Ukrainą. Todėl jei trumpalaikis susitarimas ir galėtų būti pasiektas tam, kad projektas būtų įgyvendintas, ilguoju laikotarpiu „Nord Stream 2“ lems, kad Ukraina praras tranzitinės dujų valstybės statusą.

Tačiau ne vien Ukrainos interesas čia svarbus: antrasis dujotiekis per Baltijos jūrą tiek sustiprins vieno tiekėjo – Rusijos – pozicijas Europoje, kad kalbėti apie Europos energetinę sąjungą taps iš principo menkai įmanoma. O tai jau nebeatitinka viso regiono, įskaitant ir Lietuvos, užsienio ir saugumo politikos interesų.

Todėl nors griežtesnė naujosios Vokietijos vyriausybės pozicija Rusijos atžvilgiu skamba patraukliai, kol kas tęsiama laviravimo politika tarp Rusijos baudimo ir sugyvenimo su ja. Nes būtent „Nord Stream 2“ projekto nutraukimas būtų skaudžiausias dūris jos interesams Europoje.