Kaip jau ne kartą sakiau: jei nesi optimistas, kažin ar gali būti geras verslininkas. Nes tikėjimas savo valstybės galimybėmis ir mūsų perspektyvomis yra tai, kas skatina toliau kurti ir investuoti.

Taigi: augame ar grimztame? Pabandykime užsiimti nedėkingu darbu – prognozėmis.

Ekonomika dar laikosi. Tačiau nebeauga taip, kaip galėtų.

Ir ne tik dėl išorinių grėsmių. O dėl sprendimų, kuriuos priimame patys.

Ką sako skaičiai?

Nuo 2019 m. Lietuvos ekonomika išgyveno visas fazes – nuo augimo iki pandemijos, nuo atsigavimo iki lėtėjimo:

2019 m. – +4,4 proc. augimas.

2020 m. – -0,1 proc. kritimas dėl pandemijos.

2021 m. – +6,0 proc. – rekordinis augimas po pandemijos šoko.

2022 m. – +2,6 proc., augimas lėtėjo.

2023 m. – +1,8 proc., silpnėjanti dinamika.

2024 m. – +2,8 proc. (TVF prognozė – jau žemiau potencialo).

Per penkerius metus ekonomika demonstravo atsparumą, bet šiandien lėtėjimas jau tampa tendencija. Ne krizė, bet – rimtas signalas.

O mes į jį atsakome ne skatinimu, o spaudimu. Tuo metu, kai:

Europos transporto sektorius signalizuoja lūkesčių kritimą.

JAV importo šuolis buvo laikinas, o dabar užsakymai traukiasi.

Net Lietuvos rekordinė pramonė kovo mėnesį – tai tik vienkartinis „tariff front-loading“.

O mes tuo metu:

Didiname NT mokestį visiems miestų gyventojams. Būtų neblogai, bet kažkodėl labiausiai laimi prabangaus būsto savininkai. Nesigauna mums teisingas visuotinumas, nors tu ką.

Didėja apmokestinimas: motinystės, ligos, vaiko priežiūros išmokoms viršijus nustatytą ribą taikomas nebe 15 proc., o 20 proc. GPM tarifas.

Pridedame 10 proc. mokestį sveikatos ir turto draudimui.

Atimame PVM lengvatas šildymui, kultūrai, keleivių vežimui.

Tai – ne „teisinga“ reforma. Tai – didžiulis mokesčių kėlimas, kuris ilgainiui išbrangins viską:

Nuo duonos iki kirpimo.

Nuo koncertų iki komunalinių.

Ir tai daroma tuo metu, kai atlyginimų augimu džiaugtis jau nebegalėsime.

Kodėl nesimokome iš savo klaidų, pavyzdžiui, kodėl nieko neišmokome iš 2008-ųjų?

Tada, kaip primena ekonomistas Žygimantas Mauricas:

BVP smuko 14,8 proc.

Nedarbas pasiekė 18 proc.

Mokestinės pajamos sumažėjo 2 mlrd. eurų.

Nors tarifai buvo padidinti, įplaukos krito.

Augimą užgesino ne tik krizė, bet ir pati valstybė. O atsigavome tik po šešerių metų. Tik 2014 m. mokestinės pajamos grįžo į stabilų augimą.

Ir tai vyko ne dėl papildomų mokesčių, o dėl:

pasitikėjimo;

mažėjančio šešėlio;

ir augančio verslo.

Šiuo metu pasaulyje kaip niekada daug nežinomybės.

JAV politika nenuspėjamo Trumpo rankose. Grįžta ne tik retorika, bet ir veiksmai: muitai, sienos, izoliacija. ES rizikos daugėja. Karo Ukrainoje baigtis vis labiau miglota, Europa atrodo sutrikusi ir nepasiruošusi. Bet mes, tie, kurie sugebėjome augti nepaisydami pastarųjų krizių, kurie rodėme pavyzdį visai ES, ką darome mes?

Imamės tokio mokesčių didinimo, kokio jau seniai nebuvo. Skelbiame didžiulę reformą, kuriai Seime, panašu, nėra pritarimo, bet verslui siunčiame vieną blogą žinią po kitos.

Tokiu metu vidaus politika turėtų būti tvirta, prognozuojama, investicijas ir pasitikėjimą kurianti. Deja, kol kas siunčiame priešingą žinią.

Dar galime rinktis kitaip. Augimas – tai ne šiaip skaičiai. Tai galimybė finansuoti gynybą, švietimą, saugumą. Tai galimybė saugoti ir kurti naujas darbo vietas, ir mokėti didesnius atlyginimus.

Tai – valstybė, kuri pagrįsta pasitikėjimu, o ne spaudimu.