Šios diplomatinės katastrofos akivaizdoje verta įsiklausyti į Miuncheno konferencijoje išsakytą Suomijos prezidento patarimą, užuot puolus į paniką, apsilankyti saunoje. Terapiniais tikslais dar galima parašinėti ir savas tolesnių įvykio versijas.

Tai, kas vyksta tarp Maskvos ir Vašingtono, – tik preliudija į „didįjį sandorį“, apie kurį užsiminė D. Trumpas. Šiam reikia ne tik Nobelio taikos premijos (kurią, kaip teisingai pastebėjo Lenkijos diplomatijos vadovas, kol kas dar skiria europiečiai), nepakartoti „Afganistano fiasko“, bet ir greitos pergalės: namuose E. Musko siautėjimai pradeda tirpdyti reitingus. V. Putinas svajoja apie pergalės paradą, ekonominių problemų patriotinėmis dainomis taip pat nebeišspręsi. Tačiau greita karo pabaiga – tai ir dešimttūkstantinė avantiūristų minia. Utilizuoti juos pasiuntus kur nors Pribaltikos link? O ką apie dar vieną aferą pasakytų Pekinas, kuriam rūpi savi karai, kuris apskritai greitą Maskvos ir JAV sandorį suprastų kaip išdavystę ir negali būti ramus dėl JAV noro prisijaukinti Minską?

Jei Vašingtonui pavyktų greitai įtikinti Maskvą ir operatyviai pasiekti paliaubas, jos tebūtų pleistras ant pavojų gyvybei keliančios žaizdos. Ukraina 2025-ųjų pavasarį – ne naivus Sakartvelas 2008-aisiais. Anksčiau ar vėliau didiesiems derybininkams vėl tektų grįžti prie pokalbių stalo, tik jau kartu su kitais suinteresuotais veikėjais – Kinija, Europa. Kasžin, gal ir su Turkija, kurią vakar aplankė V. Zelenskis, akivaizdu, rašantis savą „didžiojo sandorio“ scenarijų.