Nežinia, kiek radybų istoriją sureikšmino koncerno „MG Baltic“ prezidento Dariaus Mockaus pažadas skirti milijoną eurų už Vasario 16-osios akto suradimą, tačiau šioje valstybės dokumentų tvarkymo ir paieškų istorijoje pinigai nėra svarbūs. Paaiškėjo, kad valstybė neskiria pakankamų lėšų istorikų tyrimams užsienyje. Jie, kaip ir muziejininkai bei bibliotekininkai, yra pilkosios valstybės pelės, tyliai nešančios grūdus į šalies aruodą. Tik šiemet duris atvers suremontuota, svarbiausius valstybės dokumentus sauganti Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba, tačiau darbuotojai sėdės prie senų baldų, nes naujiems, palengvinantiems darbą, pritrūko pinigų.

Vokietijos archyvuose saugomi Lietuvai svarbūs dokumentai ne pirmą kartą padeda ryškesnėmis spalvomis atkurti tam tikro meto aplinką. Knyga „Pirmoji diplomatinė pergalė“, kurioje pasakojama apie 1990 metų pavasarį vykusias premjerės Kazimiros Prunskienės keliones į didžiausių valstybių sostines siekiant ginti Lietuvos nepriklausomybės bylą, būtų buvusi sausesnė be išsamaus pokalbio su kancleriu Helmutu Kohliu aprašymo.

Kad ir kaip liūdnai skambėtų, 27-aisiais nepriklausomybės metais požiūris į dokumentus ir istoriją Lietuvoje vis dar atsainus. Įprotis skaičiuoti svetimus pinigus lietuvio širdžiai artimesnis negu domėjimasis istorija ir jos puoselėjimas. Koncernas „MG Baltic“ parėmė Algirdo Grigaravičiaus parašytos Jono Basanavičiaus biografijos „Atsiskyrėlis iš Suvalkijos“, kurioje tapomas įvairiapusis tautos patriarcho portretas, išleidimą Vasario 16-osios proga. Koncernas knygą padovanojo Seimui, tačiau sulaukė jo pirmininko Viktoro Pranckiečio atsisakymo, suprask, prieštaringai vertinamos reputacijos verslininkas jo nepapirksiąs. Tautos patriarcho biografijoje rašoma, kad asmeniniame J. Basanavičiaus fonde, saugomame Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne, yra 2 500 daktaro laiškų, juodraščių, darbinių užrašų, asmeninių ir oficialių dokumentų. Tačiau tik daugiau nei pusė jų buvo apskritai peržiūrėta, o pasinaudota tik penktadaliu jų. Atrodo, mūsų šaliai tapus NATO ir Europos Sąjungos nare turėtume perimti demokratinę tvarką ir pagarbų požiūrį į dokumentus. Deja, dažna valstybės institucija iki šiol nekaupia archyvo, nepuoselėja savo istorijos.

Jaunųjų mokslininkų pašiepiamas J. Basanavičius vertas dėmesio dėl kai kurių savo savybių. Daktaras, kuriam buvo būdingas suvalkietiškas praktiškumas ir verslininko nuovoka, pietums apsiribodavo dviem patiekalais, kasdien rašė dienoraštį, pirmiausia svarbų dėl savistabos, jame fiksavo miego trukmę, oro temperatūrą, maisto produktų kainas ir asmenines pastabas.

Valdančiajai daugumai tautos tėvas galėtų būti artimas ne tik dėl to, kad buvo „užsidėjęs blaivystę iki pabaigos dienų“, bet ir dėl laikysenos su skurdžiais nepažįstamaisiais. Sakydavo: „Jei neturi iš ko gyventi, aš duosiu“, ir paragindavo „būti broliais, o ne išdavikais“. 1922 metais viešėdamas Panevėžio gimnazijoje J. Basanavičius ištarė: „Mes nieko nemanėm, apie jokias nepriklausomybes nesvajojom. Mes žinojom, kad reikia tautą kelti, ir dirbom.“ Didžiai gerbiamas tautos patriarchas į paskutinę kelionę lydėtas spiginant 23 laipsnių šalčiui. Du tūkstančiai žmonių, nepabūgę speigo, tylomis klausė penkiolikos kalbėtojų, šnekėjusių lietuvių, lenkų, baltarusių ir jidiš kalbomis.

Norėtųsi kuo ilgiau džiaugtis L. Mažylio atradimu. Baltos pirštinės, kurias mūvėjusi Vokietijos archyvo darbuotoja atnešė Vasario 16-osios aktą, labai praverstų ir Lietuvai. Rodydami pagarbą istorijai, ja rūpindamiesi tinkamai pradėtume antrąjį valstybės šimtmetį ir puoselėtume tautos gyvastį.