Neteisinga sakyti, kad visi mūsų šalies girtuokliai yra nepilietiški ir abejingi viskam, kas dedasi pasaulyje. Štai vos pasirodė pranešimų, kad Lenkijoje bus kastruojami pedofilai, vienas Lazdijų parapijos (besiribojančios su pažangiąja Lenkija) pilietis iškart nusipjovė savo organą ir išmetė.

O be reikalo. Čia ne Lenkija. Lietuvoje gali iškrėsti bet ką – už nieką nekastruoja. Pas mus visuomenė liberali: prievartautojams suteikiamas antras šansas. Pavyzdžiui, jei ką nors išprievartavai, bet gerai žaidi krepšinį, gali tapti nacionaliniu herojumi ir pusdieviu antrosios religijos panteone.

Tikriausiai atlikdamas lyties organo amputaciją vyriškis buvo neblaivus ir jam vaidenosi balti lenkai. Karštinės apimtas sumąstė, kad jei nusipjautų savo pasididžiavimą pats, sutaupytų krūvą mokesčių mokėtojų pinigų tuo atveju, jei būdamas paniręs į alkoholinę nirvaną bei transą iškrėstų ką nors nepadoraus ir neatitaisomo. Painu su tais geiduliais: pradedi gerti per šventą Jurgį, prasipagirioji Angelų sargų dieną ir nežinai – gal ką iškrėtei, gal kokia froidistinė bjaurastis buvo apėmusi. O nusirėžus – ramu. Žinai, kad bent prie moterų nelįsi.

Viena vertus – pliusas, kita vertus – pas mus ir taip mažas gimstamumas. Prieš pakeldamas ranką prieš savo vyriškumą žmogus nepagalvojo, kad tuo pat metu pakelia ranką prieš lietuviškojo genofondo įvairovę. Žodžiu, paskubėjo.

Kad ir kaip ten būtų, mažai pas mus pilietinę atsakomybę jaučiančių žmonių, kurie prieš save imtųsi kardomųjų priemonių. Ir atsargumo imasi ne tie, kuriems labiausiai derėtų pasisaugoti. Galėjo Seimo nariai iškart nusirėžti savo priedus parlamentinei veiklai – būtų mažiau žalos valstybei ir seimūnų mundurams. Dabar net juokas neima – mūsų išrinktieji visiškai nemoka elgtis su pinigais. Duok jiems prieigą – būtinai dauguma puls eikvoti pinigų pačiais kvailiausiais būdais. Ir seni, ir jauni. Ir kairieji, ir dešinieji, ir beviltiškieji.

Maža to, kad buvo urmu sučiuptas sunkmečiu nusikalstamai eikvojantis pinigus, mūsų politikos žiedas susirungė, kas įžūliau pateisins grupinę kiaulystę – nuomotis prabangius automobilius.

Bradauskas, Baukutė ir Salamakinas šiose varžytuvėse nusipelnė raudonų diplomų, tačiau lauro vainiką vertėtų kabinti Teišerskytei. Kadangi ši ponia, be viso ko, yra dar ir poetė, rinkėjai turėtų atidžiau įsiklausyti į jos sparnuotus žodžius, nes kartais ir poetai šnekėdami niekus nusako esmę. Ponia Teišerskytė tiesiai šviesiai leptelėjo, kad jaučiasi esanti nacionalinė vertybė, todėl jai pridera važinėti nauju saugiu automobiliu.

Jei Seimo nariai jaučiasi esantys vertybės, mes jau čia nieko nepakeisim – dar trejus metus gyvensim vadovaujami suvertybėjusių personų. Kol per kitus rinkimus juos pakeis kitos vertybės. O kas mums belieka? Reikia prisitaikyti ir padėti gerais patarimais.

Jei mūsų nacionalinėms vertybėms labai trūksta saugumo, gal vertėtų specialiu potvarkiu išdalyti Seimo nariams neperšaunamas liemenes, plieninius šalmus, dujokaukes, tabletes nuo radiacijos ir kitą saugumą užtikrinantį inventorių? Tegu dėvi privalomąja tvarka, tegu saugosi, kad kokia juodlige netyčia neužsikrėstų.

Pažiūrėjus į tuos parketinius visureigius ir krakmolytus limuzinus, kuriais važinėjasi mūsų išrinktieji, pagaugai per nugarą nueina. Kur čia saugumas? Geriausiu atveju – aštuonios oro pagalvės ir tamsinti langai. Ką reiškia tos penkios žvaigždutės iš automobilių daužymo testų, jei riedėdamas provincijoje žvyrkeliu ar paežerėmis užvažiuosi ant Antrojo pasaulinio karo laikų minos? Nepadės nė neoniniai žibintai su GPS.

Jokios naudos iš tų saloninių vežėčių. Nacionalinį saugumą gali garantuoti tik rimta technika su rimtais šarvais. Čia negalima taupyti. Kaip sakoma – šykštus moka dukart. Jei viena nacionalinė vertybė nesaugia transporto priemone nusisuks sprandą – teks jį laidoti su dūdų orkestru, jo apylinkėje organizuoti pakartotinius rinkimus. Atsieis nepigiai. Todėl geriau iškart nupirkti šarvuočių arba tokių minininkų, kokių ką tik už tris šimtus milijonų nusipirko mūsų karinis jūrų laivynas. Užsisakykim, kad anglai pagamintų dar pusantro šimto – lygiai tokių pat, tik su ratais. Kainuoti tai kainuos, bet geri dalykai pigūs nebūna.

Jokios kritikos neatlaiko ir mūsų seimūnų biurai provincijose. Apie kokį saugumą gali būti kalba, jei Seimo narių štabai daugiausia įrengti daugiabučiuose? Pamirš gretimame bute dujas užsukti, ir išlėks Seimo narys su visa savo būstine ir rėmėjais į orą. Arba užlips kuri nors mūsų nacionalinė vertybė laiptinėje ant numesto švirkšto ir užsikrės kokiu hepatitu – ką tada reikės kaltinti? Žodžiu, padėtis rimtesnė, nei atrodo.

Tad gal vertėtų Seimo nariams savo rinkimų apygardose būstines įsirengti bunkeriuose, nuošaliuose miškeliuose, toliau nuo sumaišties, sklerotikų kaimynų, pasiutusių miesto šunų, narkomanų, pensininkų, bibliotekininkų? Vertėtų ne tik ąžuolinių rąstų žemines susiręsti, bet ir apsauginius pylimus susipilti, išsikasti kanalus su pakeliamaisiais tiltais – kad kokie piktavaliai skurdžiai nepagrobtų mūsų nacionalinių vertybių, nenutįstų į tauriųjų metalų supirktuvę ir nepriduotų.

Seimo rūmuose dėti langų su neperšaunamais stiklais neverta. Nes kokia žiopla valytoja ar piktavalis apsauginis paliks pravirą – dar nežinia, kas kokį sugedusį kiaušinį ar kiaulių gripu apkrėstą šnicelį įmes į vidų. Geriau iškart visą mūsų nacionalinių vertybių gūžtą uždengti kupolu iš grūdinto stiklo – tegu sau steriliai sėdi saugūs, gražūs ir laimingi. Tegu posėdžiauja tol, kol atidirbs už kiekvieną parlamentinės veiklos litą. Daugiau iš jų nėra ko tikėtis.