1) „Grėsmė yra karinė“. Taip, vyksta karas Ukrainoje – ir taip, mūsų pajėgas Baltijos šalyse reikia dar labiau sustiprinti. Taip, Rusijos šiuolaikinė ginkluotė kai kada būna įspūdinga (bent jau jos prototipai). Vis dėlto Rusija nėra į Sovietų Sąjungą panaši karinė supergalybė, o rimtas karas su Vakarais jai būtų nepakeliamas. Karinis blefas ir bauginimai – svarbūs, bet jie tėra dalis daug didesnio hibridinio karo priemonių rinkinio.

2) „Tai nauja problema“. Ji nauja tik tiems, kas anksčiau nekreipė dėmesio. Sovietų Sąjunga pirmoji pradėjo politinio karo priemones. Rusijos neokolonialistinis kabinėjimasis prie kaimynių atsirado anksčiau negu Vladimiras Putinas. Paklauskit Baltijos šalių, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos žmonių. Jie ir kiti perspėjo Vakarus dar 10-ame dešimtmetyje – bet mes nesiklausėm.

3) „Visko esmė – „melagingos naujienos“. Šis itin nevykęs terminas dabar tereiškia viena: „man nepatinkantis žiniasklaidos turinys“. Be to, informacinės operacijos tėra viena, gana gerai matoma Kremliaus arsenalo dalis. Mums nematomos priemonės kelia daug daugiau rūpesčių.

4) „Kalti mes patys“. Moralinis lygiavertiškumas tebėra vakarietiškos mąstysenos rykštė. Esą Rusijos taktika niekuo ne blogesnė negu tai, ką Vakarų šalys yra dariusios praeityje. Dar vienas argumentas – kad provokavome Kremlių plėsdami NATO ir ES. Abu šie teiginiai – klaidingi. Mes giname taisyklėmis grįstą po 1991 metų nusistovėjusią tvarką, suteikiančią bent šiokių tokių garantijų, kad stiprieji silpnųjų atžvilgiu elgsis teisingai. Rusija tai nori pakeisti sistema „kas stiprus, to ir tiesa“. Ir NATO, ir ES naujų narių priėmė ne vykdydamos kažkokį pusiau imperinį projektą, o todėl, kad tos buvusios pavergtosios šalys beldėsi į duris, prašydamos jas įleisti. Ne menkiausia tokio elgesio priežastis – kad jos numatė, kurlink žengia Rusija.

5) „Viskas dėl JAV“. Solipsizmas stulbinamai įsigalėjęs amerikiečių diskusijose apie Rusiją – tiek tarp perdedančių dėl Rusijos vaidmens, tiek vertinančių atsainiai. Rusija savo taktiką naudoja dešimtyse kitų šalių. Amerikiečiams galėtų būti naudinga pasimokyti iš jų patirties.

Rusijos lyderis yra mūsų patiriamų problemų dėl Rusijos simptomas, o ne priežastis.

6) „Kaltas Putinas “. Rusijos lyderis yra mūsų patiriamų problemų dėl Rusijos simptomas, o ne priežastis. Ksenofobiškos kleptokratijos, kaip ir imperialistinio mąstymo, šaknys yra gilios. Jos išsiraizgė anksčiau negu atėjo jis ir jį pergyvens.

7) „Tai nesustabdoma“. Demonizuoti Putiną – klaida, tačiau taip pat klystame perdėdami jo įtaką. Iš esmė Rusija yra silpna ir atsilikusi valstybė, negalinti varžytis su Vakarais. Mūsų problema – ne priemonių stygius, o nesugebėjimas koordinuoti ir menka valia. Visa tai visiškai pataisoma, jeigu tik panorėtume.

8) „Viskas baigėsi“. Taip, Vakarai pradeda nubusti. Taip, Rusija patiria finansinių ir kitokių suvaržymų. Taip, režimas susiduria su vidine nesantaika ir sunkimais. Tačiau jau dabar skelbti mūsų pergalę reikštų itin neapdairiai užmigti ant laurų.

9) „Tai antraeilis dalykas“. Taip, ilguoju laikotarpiu Kinija bus daug didesnė ir labiau neraminanti priešininkė. Vis dėlto mūsų visuomenės silpnosios vietos, kurias Rusija išnaudoja mūsų dienomis, gali būti pažeidžiamos ir komunistinei saviškių vadovybei Pekine. Jeigu gilias šaknis turintis mūsų aljansas neatlaikys išbandymo Europoje, kokia tikimybė išsaugos Vakarų vienybę Rytų Azijos atžvilgiu?

10) „Pakanka pasirūpinti atgrasymu“. Gali kilti pagunda sutelkti visas pastangas į sankcijas ir kitas stabdymo priemones. Tačiau mūsų visuomenės pažeidžiamumas – dėl purvinų pinigų, gangsterizmo, informacinių atakų, principo „skaldyk ir valdyk“, ardomosios veiklos ir panašių dalykų – išliks. Stiprinti mūsų atgrasomąsias priemones – būtina išlikimo sąlyga, bet vien šito nepakanka. Daug geriau būtų pašalinti mūsų pačių pažeidžiamas vietas.