Ar šiomis dienomis turėtume kitokius Vietnamą, Kiniją, Venesuelą, Kubą, Nikaragvą?
Ar šiaurinę Korėjos pusiasalio dalį valdantis Kimų dinastijos paršelis dabar grasintų savo tautiečiams pietuose?
O galbūt Baltijos, Lenkijos ir Ukrainos valstybių žemės tebebūtų gūdi Rusijos provincija, kokia ji ir šiandien tebėra daugelio čionykščių žmonių protuose?
Tai – milijono verti klausimai, į kuriuos nėra atsakymų.
Tegalima konstatuoti faktą, kad Aleksandras Fiodorovičius (1881–1970), miestui ir pasauliui labiau žinomas Kerenskio pavarde, buvo tikras politikas, tačiau jis pralaimėjo kovą dėl valdžios.
Gimė Saša 1881 m. gegužės pradžioje (pagal Julijaus kalendorių balandžio pabaigoje) Simbirske (dabartinis Uljanovskas). Jo tėvas dalį savo karjeros pradirbo pedagogu, tad neatmetama prielaida, kad Aleksandro tėvo auklėtinių būryje galėjo būti ir Uljanovų šeimos Vladimiras (1870–1924).
Galbūt Baltijos, Lenkijos ir Ukrainos valstybių žemės tebebūtų gūdi Rusijos provincija, kokia ji ir šiandien tebėra daugelio čionykščių žmonių protuose?
Pats Aleksandras pasirinko teisininko kelią ir galiausiai, įsitraukęs į politinę veiklą, tapo Dūmos (parlamento) deputatu. Prieš tai jam teko šiek tiek susidurti su carinio režimo atstovų represijomis ir netgi pasėdėti įkalinimo įstaigoje bei iškęsti tardytojų ir slaptųjų agentų (seklių) įkyrumą, mat jo pavardė sieta su socialistais revoliucionieriais (eserais), trudovikais (nuo eserų atskilę politikai) ir vadinamaisiais narodnikais – marksistuojančiais valstiečiais, tvirtinusiais, kad socializmo statybose svarbiausią vaidmenį gali suvaidinti ne miestų proletariatas, o į komunas susijungę kaimo žmogeliai (minėtas Aleksandro tėvo auklėtinis Vladimiras vėliau dažnai kritikavo narodnikus).
Kartu su žmona Olga jis susilaukė dviejų sūnų – Olego ir Glebo.
Caro pajėgoms žiauriai numalšinus dabar jau užmirštą 1916 m. vasaros sukilimą Kazachstane, Kirgizijoje ir kitose Centrinės Azijos žemėse, ištirti šio įvykio priežasčių ir pasekmių nuvyko būtent Aleksandras Fiodorovičius.
Jo nuomone, nebūta jokių iš anksto rengto sukilimo pėdsakų, jokio panislamizmo ir jokių vokiečių agentų, tik netikėtai išsiveržęs į neviltį įvarytų vietinių gyventojų įniršis.
„Dabar mums bus labai sunku kalbėti apie „turkų žvėriškumus Armėnijoje“, labai sunku bus kalbėti apie vokiečių žiaurumus Belgijoje, kai dalykų, kurie dėjosi Serimečjės kalnuose, pasaulis gal dar niekada nėra matęs“, – kalbėjo Aleksandras, gruodį pristatydamas Dūmoje savo tyrimą.
Prasidėjus 1917 m. pavasario revoliucijai, Aleksandras Fiodorovičius sugebėjo tapti ir Laikinojo valstybės Dūmos komiteto nariu, ir Darbininkų deputatų tarybos pirmininko Nikolajaus Čcheidzės (1864–1926) pirmininko pavaduotoju.
Netrukus abi institucijos pradėjo konkuruoti tarpusavyje, tad Aleksandrui teko rinktis tarp teisingumo ministro posto ir autoriteto darbininkų bei kareivių akyse. Jis ryžosi bent jau pabandyti nušauti du zuikius vienu šūviu ir galiausiai pareiškė tapsiąs darbininkų bei kareivių atstovu naujojoje vyriausybėje. Nepatyrę politikieriai jam plojo, tačiau seni kairieji vilkai suprato, kad Saša juos apgavo.
Vos tapęs teisingumo ministru, Aleksandras pradėjo siuntinėti visos Rusijos prokurorams įsakymą išlaisvinti politinius kalinius ir perduoti jiems naujosios vyriausybės sveikinimus.
Kiek vėliau, per vieną pirmųjų Laikinosios vyriausybės posėdžių, jis pasakė trumpą kalbą, kuria pasiūlė panaikinti mirties bausmę.
„Aleksandrai Fiodorovičiau, siūlydamas panaikinti mirties bausmę, jūs turite omenyje visus? Juk suprantate, apie ką aš kalbu?“ – anot populiarios legendos, paklausė monarchistas ir antisemitas Vasilijus Vitalijevičius Šulginas (1878–1976).
„Suprantu ir atsakau: taip, visus“, – atkirto Saša.
1917 m. kovo 17 d. (matyt, pagal Julijaus kalendorių) Laikinoji valstybė paskelbė beprecedenčių reformų programą: garantuojama spaudos ir susirinkimų laisvė, paskelbiama visuotinė amnestija, šaukiamas Steigiamasis susirinkimas visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės pagrindu ir slaptu balsavimu, vietoj policijos suformuojami liaudies milicijos būriai.
Šitaip Rusija iš bizantietišku viduramžių oru tebekvėpuojančio krašto vienu akimirksniu labai trumpam virto net ne modernia, o postmodernia valstybe.
Kol Laikinoji vyriausybė vykdė reformas, dabartinėse Ukrainos žemėse tvyrojo sava maištinga atmosfera, kurioje marksistinės idėjos persipynė su ukrainietišku nacionalizmu – kalbėta apie savą kariuomenę, ugdymą ukrainiečių kalba, autonomiją.
Dar tą patį kovą Nepriklausomybės (Maidano) aikštėje Kijeve įvyko teatralizuotas buvusio Rusijos ministro pirmininko Piotro Arkadijevičiaus (1862–1911), dar žinomo Stolypino pavarde, paminklo nukėlimas.
Reformatoriumi ir modernizatoriumi kai kurių žmonių laikytas Piotras buvo nužudytas Kijevo operos teatre, o dabar jo paminklui, kaip senojo režimo simboliui, buvo surengtas „teismas“, skyręs jam „mirties bausmę pakariant“ (nutempiant nuo postamento).
Tų pačių 1917 m. gegužę Centrinės Rados atstovai jau turėjo parengę Ukrainos autonomijos planą, tačiau į Petrogradą atvykusios Volodymyro Kyrylovčiaus Viničenkos (1880–1951) delegacijos nepriėmė nė vienas ministras.
Jai pasiūlyta palaukti iki Steigiamojo susirinkimo, tačiau galiausiai viskas baigėsi Aleksandro (tuo metu jau karo ministro), Iraklio Ceretelio (1881–1959) ir užsienio reikalų ministro Michailo Ivanovičiaus Tereščenkos (1886–1956) vizitu Kijeve.
