Tokia ECB prezidento retorika paskatino palūkanų šoktelėjimą ir euro brangimą. Vis dėlto, Draghi taip pat pasakė, jog dėl pabrangusios energijos išaugusi infliacija nėra pakankama priežastis svarstyti apie dabartinio pinigų politikos skatinimo mažinimą. Nors sumažėjusios rizikos paskatino palūkanų šoktelėjimą, ilgalaikėje perspektyvoje skolinimosi kainos ir euro kursas dar bus prispausti ECB kiekybinio skatinimo programos. Panašu, jog spaudos konferencijoje Draghi stengėsi „pririšti“ rinkų dalyvių lūkesčius prie atlyginimų augimo tempo euro zonoje.

Viena iš svarbiausių ECB spaudos konferencijos žinučių buvo stipriai sumažėjusios ekonominio sulėtėjimo rizikos. Pastaruoju metu ekonominiai rodikliai iš tiesų fiksavo ciklinį euro zonos ekonomikos pagyvėjimą. Aukštesnės energijos kainos taip pat padidino infliaciją: pieš metus nukritusi iki -0,2 proc. euro zonos infliacija jau siekia net 2 proc. Pagal ECB, augančios kainos ir optimistiniai ekonominių vertinimų rodiklių rezultatai sumažino riziką, jog regiono ekonomika gali staiga sulėtėti. Kartu nukrito ir tikimybė, jog ateityje prireiks dar didesnio stimulo iš ECB, vėl kertant palūkanų normas arba dar labiau išplečiant kiekybinio skatinimo programą. Dėl šios priežasties dabartinės palūkanų normos, kurias paveikia visi galimi ateities scenarijai, rinkose šiek tiek paaugo. Taip pat šoktelėjo ir euro kursas JAV dolerio atžvilgiu.

Pakankamai svarbus buvo M. Draghi teiginys, jog dabartinės pagreitėjusios infliacijos nei iš tolo neužtenka sumažinti pinigų politikos apsukas. Spartų kainų augimą daugiausiai lemia baziniai energijos kainų efektai: prieš metus nafta kainavo mažiau nei 40 JAV dolerių už barelį, o dabar kainuoja per 50. Tikėtina, kad ateityje šis efektas sumažės. Todėl pagal ECB, infliacija kol kas nėra patvari ilguoju laikotarpiu. Rinkų dalyviams toks požiūris gali reikšti, jog centrinio banko planai nesikeičia - dabartinis monetarinio skatinimo kiekis bus išlaikytas bent iki šių metų gruodžio. Todėl dabartinis palūkanų normų šoktelėjimas, o kartu ir euro kurso pakilimas gali ilgai nesitęsti.

Įdomiausia ECB užuomina buvo M. Draghi pasisakymas, jog centrinio banko infliacijos lūkesčiai priklausys nuo euro zonos darbo rinkos ir atlyginimų kilimo. Augantys atlyginimai padidina įmonių kaštus, o kartu ir galutines prekių ir paslaugų kainas. Taip pat šylanti darbo rinka ir didesnis darbo užmokestis skatina vartotojų paklausos augimą. Kylant kainoms, darbuotojai tikisi sparčiau augančių atlyginimų – taip pradeda suktis ekonomiškai sveika infliacinė spiralė. ECB prezidentui pasakius, jog atlyginimų augimas yra itin svarbus kintamasis centrinio banko infliacijos lūkesčiuose, tikėtina, jog rinkos pradės atidžiai sekti darbo užmokesčio dinamiką euro zonoje. Kitaip tariant, kai darbo rinka pakankamai įšils, o atlyginimų augimas paspartės, kartu kils ir palūkanos, bei brangs euras kitų valiutų atžvilgiu. Galima teigti, kad tokiu būdu ECB siekia „pririšti“ valiutų ir palūkanų normų rinkų dalyvių emocijas prie atlyginimų augimo euro zonoje. Jei centriniam bankui pavyks taip suformuoti rinkų lūkesčius, laikinai dėl energijos kainų paspartėjusi infliacija gali netekti reikšmės.