Europos Sąjunga „nemėgsta naujų veidų“. Taip pasakė vienas Europos Komisijos narys. Jo žodžius pacitavęs amerikiečių tyrimų institutas „Stratfor“ priduria, kad „šis prisipažinimas akivaizdžiai liudija, kaip sunkiai šio žemyno įsitvirtinę politikai dorojasi su naujai kylančiais politiniais žaidėjais, siūlančiais iš esmės pakeisti Europos politinių sprendimų kryptį“.

„Patinka tai Europos pareigūnams ar nepatinka, radikaliosios kairės partijos „Syriza“ pergalė Graikijos rinkimuose privers juos sugyventi ir derėtis su pirmąja prieš „keliaklupsčiavimą bankams“ nusistačiusios partijos euro zonoje vyriausybe.

Dar svarbiau, tai privers Europos vadovus rinktis tarp mažo skaičiaus galimybių, kurių kiekviena gali vesti prie nenumatytų pasekmių.

Štai „Syrizos“ pergalė jau kelia bangas Ispanijoje, kurioje partija „Podemos“ taip pat varo rinkimų kampaniją, paremtą pažadu iš naujo susiderėti dėl šalies įsiskolinimo. Ispanijos politikai baiminasi, kad sėkmingas graikų vyriausybės sudarymas ir jos veiklos startas gali pakelti „Podemos“ populiarumą Ispanijoje ir šitaip padaryti tradicinei šios šalies dviejų partijų sistemai galą.

Rinkimai Ispanijoje vyks 2015-ųjų pabaigoje, ir jeigu abi didžiosios partijos surinktų mažiau nei 50 procentų balsų, tai būtų pirmas kartas nuo šalies sugrįžimo prie demokratijos aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Tas pats įvyko ir Graikijoje 2012 m., kada dvi tradicinės partijos, jų balsus kartu sudėjus, paskutinį sykį sudarė daugumą.

Bet jeigu Ispanijos valdžia jaudinasi dėl galimų politinių įvykių ketvirtąjį šių metų ketvirtį, tai šiaurinėje Europoje vyriausybių laukia problemos čia pat.

Vokietijai ypač keblu: Berlynas vis dar virškina karčią piliulę. Ji vadinama „kiekybiniu palengvinimu“ – tai pinigų masės didinimas rinkoje, kuriam Europos Centrinis Bankas pritarė sausio 22 d., nepaisydamas Vokietijos Bundesbanko ir pagrindinių šalies politikos ir verslo atstovų  priekaištavimo.

Juk kanclerė A. Merkel buvo sukūrusi paskutiniuose rinkimuose pasiteisinusį naratyvą, pasak kurio Vokietijos mokesčių mokėtojų pinigai nebus švaistomi paramstyti vyriausybėms, nesugebančioms įgyvendinti reformų. Jeigu ir vėl būtų iš naujo deramasi dėl Graikijos skolų, šis naratyvas susilpnėtų.

Net ir dalinis skolų nurašymas turėtų sunkių pasekmių – 80 procentų Graikijos įsiskolinimo priklauso Europos Centriniam Bankui ir euro zonos šalių vyriausybėms, tačiau Berlynui labiau rūpi politinis tokio žingsnio rezonansas.

Vokietija bijo, kad nusileidimas graikų reikalavimams susilpnintų Berlyno vadovaujamąjį vaidmenį Europos Sąjungoje. O vidaus politikoje kanclerė  A. Merkel pirmą kartą junta opoziciją iš dešinės, nes sąjūdis „Alternatyva Vokietijai“ gali nugvelbti daug balsų iš kanclerės vadovaujamos Vokietijos krikščionių demokratų partijos, sudarančios valdančiąją koaliciją su socialdemokratais.

Apskritai Vokietija turi du savitarpy prieštaraujančius siekius: išlaikyti euro zoną sveiką, bet ir apsaugoti savo pačios turtingumą. Šalys, kurios nutartų iš euro zonos išstoti, keltų grėsmę pirmajam siekiui. O pietinės Europos šalių reikalavimai perstruktūruoti jų įsiskolinimus ir perkelti daugiau lėšų iš Europos centro į periferiją keltų pavojų antrajam siekiui.

Tuo metu Europos Komisija įstrigusi vidury. Briuselio pareigūnai pasirengę Atėnams pasiūlyti jų skolų termino prailginimą, palūkanų lygio sumažinimą ir daugiau lankstumo vykdant reikalaujamas reformas.

Tačiau vargu ar to pakaks visoms Graikijos skolų problemoms išspręsti galutinai. Be to, tai gali nepatenkinti tų graikų rinkėjų ir „Syrizos“ narių, kurie nori Atėnus visiškai atplėšti nuo jų skolintojų.

Bet ir naujai išrinktas Graikijos premjeras Alexis Tsipras stovi prieš iššūkius. Laimėjęs sausio 25 d. parlamento rinkimus, jis pareiškė ir taupymo bei diržų veržimosi politikos Graikijoje galą, ir jos kreditorių spaudimo graikams pabaigą. Savo rinkimų kampanijoje jis žadėjo viešiesiems ir visuomenės reikalams išleisti daugiau pinigų, bet jų Atėnai neturi.

Todėl A. Tsipras kliaujasi tuo, kad Europos Sąjunga tikrai nenori prarasti euro zonos narių, užtat Briuselis pasiduos jo reikalavimams perstruktūruoti Graikijos įsiskolinimą. Bet, jeigu Graikija gaus to, ko nori, ir jos skola bus naujai suderėta, to paties gali pareikalauti ir Portugalija, Airija, Ispanija.

O jeigu Atėnai ir Briuselis pasiektų susitarimą, pagal kurį Graikija gautų vėlesnį mokėjimo terminą, žemesnes palūkanas ir kai kuriuos taupymo režimo sušvelninimus bei diržų atveržimus, tai rinkėjams skersai išilgai Europos pasiųstų žinią, kad balsų atidavimas tokioms protesto partijoms, kaip Ispanijos „Podemos“ ar Prancūzijos Nacionalinis frontas, nereikštų baisios katastrofos, kurią baugindamos rinkėjus piešia tradicinės partijos.

„Galop, jeigu Europos Sąjunga dėl Graikijos laikysis griežčiausio požiūrio, tai Atėnams galimai grėstų netvarkingo nemokumo paskelbimas ir išmetimas iš euro zonos – o tai jau būtų politinis pralaimėjimas, kurio beveik joks ES vadovas nenorėtų matyti“, – rašo „Stratfor“ analitikai.

Jie priduria, kad netrukus tarp Europos Sąjungos ir Graikijos prasidės derybos, kurios „bus ilgos ir abiem šalims sunkios prieš joms priėjus susitarimą“. Kas bebūtų su Graikija, Europos krizė pasiekė tašką, kada įsitvirtinusiai tvarkai priešiškos partijos gali įkopti į valdžią. Kai kurios jų vadovaus vyriausybei, kitos įeis į valdančiąją koaliciją. Vienas dalykas aiškus: Europos Komisija ateinančiais mėnesiais ir metais išvys vis daugiau „naujų veidų“.  

Būtent nesilaikyti griežčiausio požiūrio Europos Sąjungai rekomenduoja amerikiečių politologas, Teksaso universiteto profesorius Jamesas K. Galbraithas.

Svetainėje „Social Europe“ išspausdintame straipsnyje „Graikų viltis“ jis rašo, kad „Europa gali, jei nori, ūkio politikos vėzdais įgyvendinti grasinimų politiką tam, kad Graikijoje ir toliau išlaikytų diržų veržimąsi, įkeistų būstų ir valdų atėmimą ir nepriteklių“.

„Tačiau „Syrizos“ laimėjimas rinkimuose neginčijamai parodė, kad nevykusią Europos politiką reikia keisti. [...] Nereikia spausti Graikijos derėtis iš baimės. Bet ir Europa neturėtų bijoti derėtis – ramiai, be triukšmų ar grasinimų, geravališkai. [...]

Ministras pirmininkas A. Tsipras ir jo komanda gali pateikti protingus pasiūlymus be jokių grasinimų. Tada teisingas, moralus gestas iš kitos pusės būtų atsisakyti vėzdų, suteikti biudžeto ir pinigų politikai erdvės ir garantuoti Graikijos finansų stabilumą, kol vyksta derybos“, – rašo politologas J. K. Galbraithas kairiosios minties svetainėje „Social Europe“.