Žmogus trokšta galios bei valdžios ir vienu ar kitu būdu ją gauna.

Jis vis labiau primeta savo valią pavaldiniams pačiomis įvairiausiomis formomis ir anksčiau ar vėliau, susidūręs su pasipriešinimu, pradeda naikinti varžovus, oponentus bei tikrus ar tariamus išdavikus. Atėjus tam tikram momentui, šioje represijų orgijoje įvyksta lūžis, ir autoritaras ima suvokti nebegalintis pasitikėti net pačiais artimiausiais savo aplinkos žmonėmis.

Galiausiai jis arba yra dramatiškai nuverčiamas, arba lėtai ir skausmingai užgesta susikurtame auksiniame narve.

Paskutinius aštuonerius savo egzistencijos metus Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) gyveno apgaubtas politinės galios ir šlovės aureolių, tačiau jo fizinė ir psichinė sveikata vis labiau slopo. Jis tapo irzlesnis, paranojiškesnis, jam dažniau pasireikšdavo depresija ar pykčio protrūkiai, o jo elgesys ėmė dvelkti ekscentriškumu.

Prasidėdavo viskas dažniausiai vakare, kai privačiai filmo peržiūrai kartu su Josiumi į vieną būrį susirinkdavo žymus sadistas ir prievartautojas Lavrentijus Pavlovičius (1899–1953), Molotovų klano patriarchas Viačeslavas Michailovičius (1890–1986), iškiliausias visų laikų šaltkalvis Nikita Sergejevičius (1894–1971), taip pat dėl nutukimo dažnai pajuoktas Malenkovų giminės atstovas Georgijus Maksimiljanovičius (1902–1988).

Nors be jų į to meto sovietinės nomenklatūros vakarėlius neretai užsukdavo ir kiti Kremliaus bojarinai, kaip antai iš Armėnijos Mikojanų šeimos kilęs Anastasas Ivanovičius (1895–1978) bei užsienio svečiai, pvz., Balkanų kovotojas Josipas Broz Titas (1892–1980), teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad šis „fantastiškas ketvertas“ kompaniją Josiui palaikydavo bene dažniausiai.

Kokį filmą žiūrėti, spręsdavo Josius, tačiau senas komedijas, detektyvus, vesternus ir filmus apie gangsterius mėgęs diktatorius savo pageidavimų dažnai garsiai neišsakydavo, tad peržiūros organizatoriai turėdavo atspėti valstybės vadovo užgaidas remdamiesi jo nuotaika.

Jeigu Josiaus nuotaika būdavo prasta, už kino reikalus atsakingas Bolšakovų ainis Ivanas Grigorijevičius (1902–1980) dažniausiai stengdavosi naujų filmų diktatoriui nerodyti ir vietoje to pademonstruodavo ką nors tokio, ką šis jau buvo keletą kartų matęs, kaip antai 1938 m. miuziklą „Volga-Volga“, pasakojantį apie pamišusių keliautojų linksmybes upėje plūduriuojančioje geldoje.

Pasakojama, kad jaunystės laikais paleistuvysčių nevengęs Josius senatvėje itin mėgęs smurto scenų turinčius filmus, tačiau viskas, kas dvelkė erotika, jam ėmė kelti pasišlykštėjimą.

Seansui pasibaigus (neretai būdavo žiūrima po kelis filmus), Josius beveik visada pakviesdavo savo palydovus „ko nors užvalgyti“ („jeigu šie turintys laiko“) ir visa kompanija susėsdavo į automobilius bei nuvažiuodavo į Kuncevo vasarnamį. Čia Josius atiduodavo duoklę savo, Lavrentijaus ir Anastaso tėviškei (Kaukazui) bei, vaizduodamas svetingą namų patriarchą, gudriai skatindavo svečius begėdiškai ėsti ir be saiko vartoti alkoholinius gėrimus.

Iš pradžių viskas prasidėdavo „civilizuotai“ – nuo silpno vyno ar šampano (atiduodant duoklę Sakartvelui), o jeigu Lavrentijus ar Anastasas atnešdavo vyno dovanų, senas paranoikas Josius juos įkalbėdavo šio paragauti pirmus.

Kaip ir pridera vakarėlio organizatoriui, Josifas dažniausiai svečius gausiai vaišindavo vynu ir pats atkimšdavo butelius, tačiau netrukus nepastebimai nuo vyno būdavo pereinama prie skirtingų rūšių degtinės, brendžio ir kitų stipriųjų gėrimų, o kad viskas būtų linksmiau, puotos dalyviai pradėdavo žaisti žaidimus. Vieno jų esmė buvo spėti kambario temperatūrą ir už kiekvieną apsiriktą laipsnį – išgerti po taurelę.

Linksmybėms pasiekus kulminaciją, Kremliaus „aristokratai“ braudavosi į lauką, kur, vos bepaeidami arba prilaikomi asmens sargybinių, imdavo vemti ir šlapintis (dalį jų blaivūs parankiniai turėdavo savomis rankomis parnešti namo) arba imdavo krėsti vienas kitam paikas išdaigas. Pasakojama, kad kartą Lavrentijus Pavlovičius ant kažkokio daikto užterliojęs nešvankų žodį ir nepastebimai priklijavęs šį Nikitai Sergejevičiui prie nugaros, o kitą sykį grįžęs namo Anastasas savo buržuazija dvelkiančio kostiumo kišenėse radęs sutraiškytų pomidorų (kitais kartais – ir vištos kaulų).

Pasibaigus ėdimui, Josius užleisdavo gramofoną ir lyg šiuolaikinis didžėjus ragindavo savo svečius šokti.

Pasakojama, kad kartą per vieną vakarėlį Josius privertė Nikitą šokti hopaką ir šiam šis „aktas“ tapęs ne tik pažeminimu, bet ir fizine kančia. Nikitą išpylė prakaitas ir jis, anot kažkurio vakarėlio dalyvio (veikiausiai paties Josiaus), ėmė panašėti į „karvę, šokančią ant ledo“. Matyt, tuo metu Nikita buvo jau nebe to amžiaus, kad rimtai galvotų apie go go šokėjo karjerą, tačiau Josiui tai nėmaž nerūpėjo.

Kitą kartą Kremliaus šeimininkas nusprendė „pasijuokti“ iš Viačeslavo ir įkalbėjo jį sušokti lėtą valsą su komunistinės Lenkijos veikėju Jakubu Bermanu (1901–1984). Abu vyrai kiek sutrikę sukosi po kambarį, o prie gramofono stovintis caras pašaipiai šypsojosi.

Puotai artėjant prie pabaigos, Josius dažniausiai pratrūkdavo pykčiu arba panirdavo į melancholišką meditaciją.

Išsekę, apsidergę vėmalais ar šlapimu vakarėlio dalyviai ruošdavosi keliauti namo, tačiau pats šeimininkas iš pirmo žvilgsnio būdavo blaivus ir energingas. Svečiams išsiskirsčius, prieš užmigdamas jis dar kiek paskaitydavo.