Palaidojusi savo tėvą ir su giminaičiais ir draugais nuvykusi gedulingų pietų į vieną puikiai žinomą kavinę, įsikūrusią Debreceno gatvėje, skaudžiai nusivyliau. Tokios nepagarbos brangaus žmogaus netektį išgyvenantiems artimiesiems dar neteko patirti.

Apeigos kapinėse praėjo sklandžiai, tačiau vėliau prasidėjo tikrasis košmaras. Maitinimo įstaigoje buvo užsakyti gedulingi pietūs 30 asmenų. Mūsų buvo apie 25 žmones. Faktas, kad tokiam skaičiui asmenų buvo patiekti tik du ąsočiai gaivaus gėrimo, net nepiktina.

Kaip ir planuota, susirinkę žmonės gavo jiems žadėtą šaltą užkandą. Suvalgę paruoštą maistą pradėjome laukti sriubos.

Pamatę, jog gausybę ant stalo esančių indų surenka vienintelė mergina, nustebome. Maža to, patalpa, kurioje pietavome, buvo antrame aukšte. Mergina su lėkštėmis turėjo bėgioti laiptais.

Kol padavėja, nešdama po dvi lėkštutes, vaikščiojo pirmyn ir atgal, viena stalo pusė jau buvo suvalgiusi sriubą, o kitai teko sėdėti tuščiomis.

Užkandę, turėjome stebėti tą patį procesą – lėkščių nešiojimą laiptais. Galiausiai padavėja pradėjo tiekti antrus patiekalus. Dar kartą dalis žmonių valgė, o kita lūkuriavo ir gavo jau atšalusį maistą. Viskas truko labai ilgai.

Trys žmonės taip ir nesulaukė kavos, nes nebeturėjo laiko sėdėti, kol padavėja tvarkysis su lėkštėmis.

Dar "gražiau" buvo patiekta arbata. Padavėja puodelius su karštu vandeniu dėliojo ant stalo ir tik atnešusi visą užsakytą skaičių puodelių, ant stalo padėjo arbatos maišelių. Vanduo jau seniai buvo drungnas.

Jaučiau didelę gėdą prieš savo artimuosius. Tokiomis akimirkomis nėra jėgų bartis, piktintis ar ieškoti teisybės. Žmonėms – didelė nelaimė, o gedulingus pietus patiekusi mergina net nepaklausė, ar viskas gerai.

Apie atsiprašymą nėra net kalbos. Po tokių išgyvenimų nemiegojau pusę nakties. Tokį nesmagumą seniai buvau patyrusi. Manau, kad su žmonėmis, kurie neteko artimųjų, šitaip elgtis negalima.