Būsimieji monarchai (brolis ir sūnėnas) paklausti apie giminaitį, tyli. Žodžio neprataria ir Elžbieta II (1926), kuri ir anksčiau viešumoje per skandalus demonstruodavo šaltakraujišką santūrumą.

Visos princo bėdos kilo dėl masažo, mat Andrew palaikė santykius su amerikiečiu Jeffrey‘iu Edwardu Epsteinu (1953–2019) ir jo drauge Ghislaine Noelle Marion Maxwell (1961), kurie mėgo masažo terapiją. Porelė dažnai verbuodavo jaunas merginas (neretai ir nepilnametes), kad šios juos masažuotų.

Terapijos metu būdavo stimuliuojami ne tik nugaros ir pečių raumenys, bet ir gerokai pikantiškesnės kūno dalys. Vėliau J.E.Epsteinas ir C.N.M.Maxwell liepdavo merginoms masažuoti jų draugus, kurių gretose buvo ne vienas turtingas, žinomas ir įtakingas vyras. Princas Andrew, anot kai kurių masažuotojų, buvo vienas jų, tad dabar dėl tenkinimosi merginų paslaugomis monarchų šeimos narys žingsnis po žingsnio tampa visuomenės atstumtuoju.

Toks valdovo nuosmukis Rusijos žemėse niekada nebūtų įvykęs. Monarcho žodis ten yra šventas, o jo artimieji ir pastumdėliai yra neliečiami tol, kol nesusikerta jų ir valdovo interesai.

Toks potencialaus valdovo nuosmukis Rusijos žemėse niekada nebūtų įvykęs. Monarcho žodis ten yra šventas, o jo artimieji ir pastumdėliai yra neliečiami tol, kol nesusikerta jų ir valdovo interesai, mat aukščiau už carą ir jo aplinką yra tik ponas Dievas.

Kremliaus valdovą galima vadinti kunigaikščiu, chanu, imperatoriumi, generaliniu partijos sekretoriumi arba federacijos prezidentu, tačiau, kad ir koks būtų jo titulas, Rusijos caras yra tautos ir baudžiauninkų daugumos valia, tikroji demokratija, Dievo atsiųsta palaikyti šventosios referendumų ir karantinų harmonijos.

Panaši padėtis daugelį metų vyravo ir Kinijos žemėse, tačiau tiek kinams, tiek jų valdovams trūko tolstojišku dvasingumu atsiduodančio sadistinio-mazochistinio visą tautos mentalitetą persmelkiančio Stokholmo sindromo, kuris itin būdingas Rusijos kraštams ir jų gyventojams.

Pirmieji Kinijos valdovai buvo dievai. Jie sukūrė ratą, atskleidė žmonėms žemdirbystės, pastatų statybos, ugnies išgavimo paslaptis, padėjo jiems kovoti su gamtos stichijomis ir parodė, kaip pasigaminti išskirtinio švelnumo audinį – šilką.

Paskutinis dievų atstovas buvo niekšas, tad žmonės jį nuvertė ir valdžią derlingame Geltonosios upės (Huang he) baseine perėmė Shangų dinastija. Jos atstovai dar kartais vadinami Yinais. Shangų dinastijos laikais buvo išplėtotos bronzos apdirbimo, keramikos kūrimo technologijos, sukaupta matematikos ir astronomijos žinių.

Siekdami gamtos jėgų, protėvių ir dievų malonės, Shangai neretai aukodavo žmones. Dažniausiai būdavo aukojami karo belaisviai arba mirusio turtuolio tarnai (tam, kad tarnautų jam ir po mirties anapusiniame gyvenime). Aukojimų metu, neretai masinių, žmonėms dažniausiai būdavo nukertamos galvos. Religinių ritualų procedūrose Shangų monarchas atlikdavo ir šventiko pareigas.

Trokšdami nuspėti ateitį, Shangų atstovai ant jaučio kaulo ar vėžlio kiauto išraižydavo dievams ir protėviams skirtus klausimus apie būsimus orus, derlių, karo žygių baigtį, monarchų laukiančius iššūkius. Tada kaulas arba kiautas būdavo kaitinamas tol, kol sutrūkinėdavo. Tyrinėdami įtrūkimus kauluose, to meto Kinijos sveikuoliai bandydavo paaiškinti aukštesniųjų jėgų siųstą atsakymą.

Paskutinis Shangų valdovas taip pat veikiausiai buvo nedoras, tad žmonės, anot legendų, vedami būsimosios Zhou dinastijos atstovų, prieš juos sukilo. Lemiamą akimirką dalis valdovo Di Xino (1075–1046 m. pr. Kr.) karių bei vergų parėjo į priešų pusę ir šis, neturėdamas pasirinkimo, nusprendė pasitraukti iš gyvenimo.

Aktyvus naujosios Zhou dinastijos dalyvavimas Kinijos politikoje truko beveik aštuonis šimtus metų. Šiai giminei valdant susiformavo vadinamoji Dangiškosios valios mandato doktrina. Ji įkūnija nuostatą, kad valdovas yra aukščiausiųjų, Visatą kontroliuojančių jėgų pasiuntinys, atsiųstas į žmonių pasaulį palaikyti harmonijos.

Jeigu valstybėje prasideda neramumai, o žmones kankina stichinės nelaimės, tai veikiausiai yra tų pačių jėgų ženklas, kad monarchas jam skirtą mandatą prarado. Žmonės privalo jį nuversti ir pakeisti kompetentingesniu, nebūtinai kilmingu.

Vis dėlto reikėtų konstatuoti faktą, kad patį aukščiausią lygį, praktikuojant gyvųjų dievų valdymą, pasiekė ne rusai, baltarusiai, kinai ar šiaurės korėjiečiai, o japonai. Japonų imperatorių prigimtis buvo tokia dieviška, kad paprasti mirtingieji jiems dažniausiai neleisdavo susitepti rankų pasaulietiniu reikalų tvarkymu.

Daugelį metų tikraisiais Japonijos valdovais buvo vadinamieji šiogūnai, kurie imperatoriaus vardu tvarkėsi valstybėje savo nuožiūra, o nuo visuomenės izoliuotam imperatoriui teko simbolinis tautos vienytojo ir moralinio autoriteto vaidmuo. Vėliau Japoniją valdė oligarchai ir Hideki Tojo (1884–1948) karinė chunta. Dabar ten valdžia priklauso piliečių išrinktoms partijoms ir ministrui pirmininkui.

Buvimas valstybinės galios viršūnėje svaigina labiau nei sunkiausi narkotikai ir sukelia stiprią priklausomybę. Kiekvieno diktatoriaus istorija – tai tragiškas pasakojimas apie nevykėlį, kuris primetęs savo valią kitiems, galiausiai pats tapo savo sukurtos sistemos auka, neturinčia jokios galimybės pabėgti iš spąstų.

Net ir protingas, doras, gero trokštantis, demokratiškai išrinktas žmogus, patekęs į valdžios aparatą, anksčiau ar vėliau gali įtikėti, kad jo priimami sprendimai yra patys pozityviausi iš visų ir tik jo vieno valdymas vertas nenutrūkstančio tęstinumo.

Summa summarum: niekas nėra labiau diskreditavęs masažo terapijos už J.E.Epsteiną.