Iš vienos pusės, pagirtina, kad visuomenė, nebenorinti taikstytis su Lietuvos pirmavimu pagal savižudybių skaičių, imasi kažką daryti – ką gali ir kaip supranta. Tačiau visuomenės supratimas dažnai – kaip kreivas veidrodis. Juk dalis visuomenės depresiją vis dar laiko ne liga, o pasileidimu iš gero gyvenimo, dalis vadina tuos žmones psichiniais arba išvis nenori jų matyti.

Iš kitos pusės, ar kiekvienas iš mūsų gebėtume suteikti pagalbą sunkia liga sergančiam žmogui? Ar tikrai pajėgtume atverti jo sielos pūlinius iki giliausio sopulio? O paskui ką daryti: paplekšnoti per petį ir nuraminti, kad viskas praeis?

Visuomenės supratimas dažnai – kaip kreivas veidrodis.

„Kas šią nesąmonę sugalvojo? – anaiptol nesižavi visuotiniu empatijos protrūkiu viena jauna moteris. – Ar tas žmogus bent kažkiek suvokia, apie kokią ligą kalbama?! Depresijos kankinamas žmogus tikrai pats nepaskambins ir tikrai nenueis iki draugo, nes tiesiog neturi nei jėgų, nei noro.“

Kasmet depresija Lietuvoje diagnozuojama daugiau nei pusei šimto tūkstančių gyventojų, tačiau oficialioji statistika jokiu būdu neatspindi realios situacijos. Suskaičiuoti tik tie žmonės, kurie kreipėsi į specialistus, o dauguma dar tik drąsinasi ieškoti profesionalios pagalbos. Mat ta pati visuomenė besilankančius pas psichiatrą ženklina gėdos įdagu.

Gyvenimas – vis sudėtingesnis, sielos nuovargis – vis didesnis, tad gerų žinių, kad žmonių, sergančių depresija, sumažės, kol kas nesulauksime. Gera žinia viena – didžiąją dalį depresijos atvejų galima išgydyti. Tik iš pradžių ją reikia atpažinti. Deja, depresijos neatpažįsta net šeimos nariai... Tad, užuot atlapoję duris ir širdį visam pasauliui, gal imkime ir atidžiau pažvelkime į akis savo artimajam.