Būti paribio valstybe – pavojinga. Logiška, kad to reikėtų vengti. Kaip? Yra du būdai.

Lietuvoje dominuoja požiūris, kad paribio valstybės statuso Lietuva galėtų atsikratyti suartinusi Rytų Europos šalis – Ukrainą, Moldovą, o gal net Baltarusiją – su euroatlantine bendruomene. Kaip kadaise sakė vienas lietuvių politologas, taip būtų galima "surišti Rusiją postsovietinėje erdvėje", taigi atriboti ją nuo Lietuvos.

Deja, Vakarų galingosios valstybės didelio dėmesio Rytų Europos regiono valstybėms nerodo. Nyderlandų referendumas dėl Asociacijos sutarties su Ukraina ir neseniai paskelbtas Jungtinių Valstijų pareiškimas, kad bent jau iki 2020 m. Aljansas nebus plečiamas, tai tik patvirtina. Lietuvos diplomatų pastangos šia linkme nelabai ką gali pakeisti. Lietuvos svoris ES ir NATO – menkas.

Kitas būdas – ieškoti būdų sąlyčio taškų tarp Vakarų ir Rusijos. Tarkime, per NATO ir Rusijos Tarybą. Regis, Vakarų valstybės, nepaisant pastarojo santykių su Rusija įšalo, pamažu žengia šiuo keliu. Kodėl juo negalime žengti mes?

Tai visai nereiškia nuolaidžiavimo Rusijai. Tiesiog įtampa tarp Rusijos ir didžiųjų Vakarų galių kelia pavojų ir jį reikia sumažinti. Ne tik dėl to, kad Baltijos šalys – paribyje, tad didžiųjų Vakarų ir Rytų galingųjų valstybių susidūrimas (kaip jau yra nutikę praeityje) gali nulemti katastrofiškus padarinius, konkrečiai – suvereniteto praradimą. Bet ir dėl to, kad ginklavimasis brangiai kainuoja, o Lietuva tam paprasčiausiai neturi lėšų.

Be abejo, visuomet bus suinteresuotų karo kurstymu. Bet ar iš tiesų kumštis – efektyvesnis instrumentas ką nors pasiekti nei smegenys?