Čia ir yra visi atsakymai į klausimus dėl nostalgijos sovietmečiui, tuo laikotarpiu prabėgusiai jaunystei ir ateities perspektyvų suvokimui.

Laisvo žmogaus mąstymui vietos čia nėra. Tad nesitikėkime, kad tokie žmonės suvoktų už laisvę žuvusiųjų aukos prasmę. Tai neįmanoma ir tai yra natūralu, nes taip mąstantieji – tie patys vilkai iš narvo ne savo valia vėl atsidūrę laisvėje, kurios nė kiek negeidavo.

Nacionalinės literatūros ir meno premijos suteikimo-neskyrimo ginčų  tokiam dviprasmiškai pagarsėjusiam šalies dramaturgui fone šiandien sulaukėme dar vieno svarbaus šimtmečio.

Lygiai prieš 100 metų kovose už Lietuvos nepriklausomybę žuvo pirmasis Lietuvos kariuomenės kareivis Povilas Lukšys (1886–1919). Tai buvo pirmoji auka už savo valstybės laisvę.

Per tuos dvejus kovų su bolševikais, bermontininkais ir lenkais metus žuvo daugiau kaip trys su puse tūkstančio karių. Dar daugiau buvo sužeista. Jie apgynė savo valstybės nepriklausomybę.

Jei ne šių žmonių auka, įrodinėti laisvos valstybės statusą 1990-aisiais būtų buvę kur kas sudėtingiau, nes toks ankstyvas tautos uždarymas į narvą būtų padaręs nepataisomą žalą žmonių protams. Ir "vilkų", savo sąmonėje judančių narvo perimetru, būtų buvę dar daugiau nei dabar. Šitie nesupranta, kam reikėjo griauti tokią "gerą sistemą", nes "visko buvo" – ir darbo, ir kur gyventi, ir mokslas bei gydymas nemokami, ir galvoti apie rytojų nereikėjo, ypač jei mokėjai suktis, tai yra vogti iš valstybės ir kitų tautiečių.

Siauro mąstymo, nedidelio proto, mažų narvelių gyventojų sindromas. Tokiems P.Lukšio gyvybė, kaip ir visų po jo žuvusiųjų už visų mūsų laisvę, nieko nereiškia, nes vergui ta laisvė bevertė.