Prieš 43 metus mes, senieji gyventojai, tuomečiai naujakuriai, mūsų namą supančią dykynę apsodinome medžiais. Kiekvienas pasodinome po savo medį: kas ąžuolą, kas liepą, beržą, klevą, kaštoną, violetiniais žiedais žydinčią akaciją, obelį ar vyšnią. Daugelį metų prižiūrime šį parku virtusį plotą – pjauname žolę, karpome gyvatvorę.

Maždaug liepos 24 d. savivaldybės atsiųstas barbaras namo frontalinėje pusėje nupjovė mano pasodintą krūmą, kuris nuo gegužės iki birželio apsipildavo baltais žiedais, kuriame suokdavo lakštingala ir kuris man primindavo gimtuosius namus – iš jų tą krūmą ir atsigabenau. Barbarui užkliuvo ir graikinis riešutmedis, kurį su savo a.a. vyru, buvusiu namo pirmininku, parsigabenome iš Krymo. Medis ir krūmas neužstojo saulės, nuo namo buvo pasodintas tinkamu atstumu. Fasadinėje namo pusėje, šalia skalbinių džiovyklos, pasodintas vengrines alyvas suniokojo taip, kaip nepasielgtų nė vienas šį tą apie genėjimą išmanantis sodininkas.

Kažkas negerai su savivaldybės aplinkos apsaugos žynyba, jei užuot skatinę žmones už gražiai tvarkomą teritoriją, atsiunčia barbarą.