Matyt, jau nebeliko optimistų, galvojančių, kad iš šios globalios suirutės Lietuvos ekonomikai pavyks išsisukti be didesnių nuostolių.

Žodžiai neatitinka realybės

Šiame kontekste kalbos apie tolesnę ekonomikos politiką visuomet sulaukia analitikų ir ekspertų komentarų. Visai neseniai Vyriausybė patvirtino biudžeto projektą ir akivaizdu, kad valstybė taupyti nesiruošia. Tiesa, gana akivaizdu ir tai, kad tą daryti šiuo metu yra labai sunku. Tačiau yra dar viena naujiena – bandoma didinti socialinio draudimo įmokas, nes kitaip "Sodros" deficitas pats vienas gali viršyti Mastrichto kriterijų. Rinkimai jau baigėsi ir pradėta ieškoti išeičių po neiškepto pyrago dalybų. Ar tai dėsninga, ar daugiau nulemta išskirtinių sąlygų?

Struktūrinės viešųjų finansų bėdos švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos sistemose daugelį metų buvo ignoruojamos. Ir apskritai politika buvo keistoka – deklaruojamas vadinamosios gerovės ekonomikos (angl. – welfare state) modelis, kur visos šios paslaugos yra nemokamos, t. y., finansuojamos iš mokesčių mokėtojų kišenės, tačiau de facto – įvertinus mokestinių pajamų dalį bendrajame vidaus produkte – artimesni buvome industrinės ekonomikos šalims (JAV, Japonija, Australija, Pietų Korėja), kuriose didžiausia dalis minėtų paslaugų yra teikiama privataus sektoriaus, o per biudžetą perskirstoma mažiau nei 30 proc. pajamų.

Didesnės išlaidos neišgelbės

Dar XVIII a. škotų ekonomistas Adamas Smithas savo garsiajame veikale "Tautų gerovė" teigė, jog valstybė privalo užtikrintų tų institucijų veikimą, kurios teikia didžiausią naudą visuomenei, ir kurioms išlaikyti skiriamos lėšos gali būti per didelės atskiram visuomenės nariui. Akivaizdu, kad A.Smithas gerokai lenkė savo laiką ir jo mintys šiandien labai aktualios. Didžiojo ekonomisto žodžių esmė ta, kad valstybė privalo finansuoti išskirtinius ir gana ribotus dalykus.

Praktika rodo, kad didesnės išlaidos visiškai nereiškia didesnio efektyvumo ar didesnės lygybės. Daugiausiai švietimo sritį finansuojančios šalys Danija ir Norvegija yra beveik perpus mažiau efektyvios nei Japonija, švietimui iš valstybės biudžeto skirianti bene mažiausia lėšų. Prancūzijoje (panašiai ir Skandinavijos šalyse) išlaidų socialinėms reikmėms lygis yra vienas didžiausių pasaulyje. Tačiau Prancūzija toli gražu nepasiekia tokio pat lygio pasiskirstant pajamoms tarp įvairių visuomenės sluoksnių. Ją pagal kai kuriuos rodiklius lenkia ne tik Skandinavijos valstybės, bet ir Austrija, Olandija, Čekija, kuriose socialinėms reikmėms skiriant mažiau ar panašiai lėšų pasiekiama didesnė lygybė.

Kokį kelią rinktis?

Kokios iš to peršasi išvados ir kokiu keliu galėtų eiti Lietuva? Šiandienos pasaulyje beatodairiškai didinti mokesčių naštos negalime, nes taip prarasime konkurencingumą, o tai šiuo metu mums labai aktualu.

Gretimų šalių ekonomikos (tiek Rytų, tiek Centrinėje Europoje) žengia priešingu – mokesčių mažinimo – keliu, o ir pačiai ES aktualu išlikti konkurencingai tiek sparčiai besivystančių ekonomikų, tiek kitų industrinių valstybių atžvilgiu. Ekspertai jau beveik užkimo kalbėdami, kad Lietuvos mokesčių sistemą kamuoja lengvatų vėžys ir visas reikia naikinti, nes jos taikomos neatsižvelgiant į pajamų lygį ir tik didina ekonomikos iškraipymus. O ką turime peržiūrėję pastarąjį kartą? Ir toliau niekaip neatsisakoma lengvatų, tik vienos keičia kitas, didinamos socialinio draudimo įmokos. Atrodo, kad politinės valios užtenka mokesčius didinti ir taip didžiausią mokesčių krūvį nešantiems verslininkams ir dirbantiesiems.

Šiuo metu didžiausias mokesčių krūvis tenka asmenims, dirbantiems pagal tipines darbo sutartis. Jų pajamų mokesčio tarifas yra 24 proc., be to, šie asmenys privalomai draudžiami visų rūšių socialiniu draudimu, taikant didžiausią tarifą (34 proc.). O savarankiškai dirbantiems asmenims, gaunantiems kitokias pajamas (iš pelno, honorarus ir kt.) taikomas 15 proc. pajamų mokesčio tarifas, be to, jie draudžiami tik bazinei senatvės pensijai, tai yra 3–4 kartus mažiau, nei mokama už "tipinius" darbuotojus. Socialiniu draudimu visiškai nedraudžiami ūkininkai, pagal autorines sutartis dirbantys asmenys. Kita grėsmė – vėl kylanti diskusija dėl progresinės mokesčių sistemos. Dabartinė Lietuvos mokesčių sistema ir taip turi progresinių bruožų. Tačiau gyventojų pajamų mokesčio tarifo (GPM) progresijos reikėtų vengti, nes tokia sistema sukuria daug iškraipymų, mažinančių paskatas dirbti. Daugelis šalių, mažindamos pajamų tarifą, plečia mokesčių bazę, o tai lemia ir didesnes įplaukas į biudžetą, ir didesnį socialinį teisingumą.