Valdžiai labiau patinka dalyti. Tokia valdžia geresnė ir gražesnė. Ji viską viską daro gražiai. Gražiai tyli ir gražiai šypsosi. Gražiai šypsosi ir gražiai kalba. Gražiai kalba ir gražiai žada.

Gražiai žada ir gražiai meluoja. Gražiai meluoja ir gražiai nemirksi. Kitais metais pensininkams žadama pensijas indeksuoti, nors jau pusmetį šalis gyvena tik skolon. Į biudžetą nesurinkta maždaug 2 mlrd. eurų. Pinigų nėra ir greit nebus. Ekonomikai atsitiesti prireiks ne vienų metų.

Dalis verslo nebeatsigaus. Ten, kur prieš karantiną veikė kavinės, kirpyklos, į praeivius žvelgia akli langai. Galima sakyti, kad normalu, gamtoje ir ekonomikoje visada žlunga silpniausieji. Bet jie iki paskutinio atodūsio mokėjo mokesčius ir išmaldos neprašė.

Norint dalyti, reikia turėti. Ką gali padalyti valdžia iš tuščio? Toliau skolinsimės. Tačiau per 30 nepriklausomybės metų valstybės skola tik didėjo. Visos valdžios ėmė vis didesnius kreditus ne tik krizių metais, bet ir gerais laikais. Kad galėtų nepagrįstus pažadus tesėti. Milijonas jau ne pinigai, kai milijardas – šen, penki milijardai – ten.

Pensininkai supranta, kad skolas reikės grąžinti jei ne patiems, tai jų vaikams, jei ne vaikams, tai anūkams. Tik valdžia nesupranta.

Jai ne priežastis nesišvaistyti net jei monetų kalykla nespėja kalti pinigų. Mūsų ekonomika lanksti, fabrikai ir fabrikėliai greitai persiorientuoja. Bet kuri įmonė gali pradėti sagas gaminti, ilgai derinti nereikia, čia ne spiritas dezinfekcijai. Tos, kur su keturiomis skylutėmis, būtų didesnio nominalo, o su dviem – mažesnio. Kad grąžos būtų galima duoti.