Kai puikiai praleidusi savaitgalį sekmadienio vakarą įsijungiau televizorių pažiūrėti, kas įvyko per poilsio dienas, nuotaika krito tiesiogiai proporcingai kiekvienai žiniai.
Viename Ukmergės rajono kaime – trys bulviakasio aukos. Nušauti ar nusišovė. Vilniuje gatve motociklu važiavęs vyras mirtinai sužalojo šaligatviu ėjusią merginą. Per savaitę – 62 eismo nelaimės, jose žuvo aštuoni žmonės.

Iš viso šiemet keliuose žuvo 162 žmonės, 2 630 – sužeisti. Kai kurie – labai sunkiai, išgyvenę lieka neįgalūs.

Tiek aukų! Buvusių laimingų, išvykusių į įprastą kelionę žmonių. Kodėl žudome patys save, žudomės be karo, be ligų, gamtos kataklizmų? Dėl šios siaubą keliančios statistikos nepakanka aikčioti.

Automobilis prilygsta ginklui, juo lengvai galima nužudyti, kaip paspausti gaiduką po bulviakasio Ukmergės rajone. Ginklas išduodamas tik patikrinus psichikos būklę. Gal reikėtų psichiatrų komisijos egzamino visiems vairuotojams? Visiems mums?

Jei po Panevėžio tragedijos, kai neblaivus viešojo saugumo pareigūnas pėsčiųjų perėjoje du žmones užmušė ir vieną sužalojo, sakoma, kad policininkai vartoja alkoholį norėdami nusiraminti, nes darbe patiria daug streso, gal išties reikia jiems psichoreabilitacijos? O gal gydymo?

Priverstinis gydymas pas mus netaikomas. Atsakomybės galima išvengti, jei turi daug pinigų ar įtakingų pažįstamų. O kai matai, kad už vairo neblaivūs sėda tie, kurie stabdo ir baudžia eismo taisyklių pažeidėjus, arba mūsų išrinktieji, įgalioti priimti įstatymus, saugančius mus nuo smurto, nelaimių, seki jų pavyzdžiu.

Korupcija patogi tiems, kurie gali spekuliuoti pareigomis, milijonais. Ir sąžine. Lietuva tebepirmauja Europoje pagal žuvusiųjų keliuose skaičių. Nesame mankurtai, galėtume pasimokyti iš kitų šalių, kur leidžiamas daug didesnis greitis, o nelaimių beveik nebūna, tačiau to nedarome. Kodėl?

Mes, eiliniai Lietuvos piliečiai, kol kas tegalime vadovautis sąžine ir nekreipti dėmesio į pagiežos kupinus mus lenkiančiųjų žvilgsnius, kai važiuojame pagal taisykles.