Savaitės pėdos

Kiti laikai

Vaikystėje su mitais apie skraidančius taksi automobilius įsivaizduotas ir toks tolimas atrodęs XXI amžius štai jau baigia skaičiuoti ketvirtus metus. Taksi neskraido. O ir taksistai dažnai pasitaiko tokie pat rūstūs ir nekalbūs kaip kadaise, kai su šeima naktinėmis Klaipėdos gatvėmis grįždavome iš kurio nors baliaus senelių namuose.

Tiesa, baliai XXI amžiuje - kitokie. Kadaise įsivaizduotų laikų žmonės kitaip linksminasi.

Vaikystės svaičiojimai, kad kitame amžiuje pusryčius, pietus ir vakarienę valgysime gavę po saują skirtingų spalvų ir skonio tablečių, beveik tiksliai išsipildė. Šiuolaikiškam jaunimui vietoj užstalės su valgiais ir gėrimais nukrautu stalu užtenka poros skirtingų spalvų “ratukų”. Vietoj pokalbių iki paryčių žvakių šviesoje pakanka greičiau nei širdis tiksinčių muzikos ritmų šviesų nutviekstame klube ir šokių pačiam sau. Kiti laikai.

Jie tikrai neįsivaizduoja, kaip yra dabar. Vakar naktį daugelyje Klaipėdos, Lietuvos ir pasaulio klubų tūkstančiai jaunų naujos kartos žmonių šoko įsileidę į savo kraują ir smegenis sintetinius narkotikus. Prariję tabletę, suuostę “takelį” miltelių. Laimingi, nes taip veikia chemija. Tūkstančių tūkstančiai jaunų apsvaigusių žmonių kiekvieną vakarą visame pasaulyje. Tūkstančiai jų ir Klaipėdoje. Siaubinga suvokti, kad šiais faktais naiviai netiki nemažai vyresnės kartos žmonių. Dar sunkiau įsisąmoninti, kad kitaip jau nebus. Jaunimo vakarėliuose visada bus svaiginamasi narkotikais. Kažkas dėl to slystelės į prarają.

Kai prieš pusmetį rašiau apie Klaipėdą apėmusią kvaišalų epidemiją, internete savo nuomonę apie tekstą pareiškė keli šimtai žmonių. Vienas tuometinis Seimo narys net susirūpinimo laišką prokuratūrai siuntė. Ir ką? Kitų laikų jaunimas kvaišinasi toliau. Kvaišalai pinga. Kone kiekvienas jaunas didelio miesto gyventojas žino, kur ir kaip nusipirkti narkotikų. Kai kurie net turi mėgstamus platintojus. Kaip mėgstamą kavinę.

O aš gyvenu čia ir dabar. Tarp anų ir kitų laikų. Taip, kaip moku. Ne taip, kaip įsivaizdavau vaikystėje. Svarbiausius uždavinius jau įgyvendinau. Tiesa, kitaip, XXI amžiaus taisyklėmis vadovaudamasi. Dukrą pagimdžiau nesikankindama – cezario pjūvis. Namą nusipirkau netaupydama - pasinaudojau banko paskola. Šešis tūkstančius medžių pavasarį pasodinsiu ne savo rankomis – samdysiu girininkus.

Kai paaugs pasodintos eglės, galėsiu dovanoti jas artimiesiems, draugams, pažįstamiems ir nepažįstamiems Kalėdų proga. Kad tik šilumos, nuoširdžių žvilgsnių ir šypsenų daugiau būtų. Kad tik nereikėtų bėgti į iliuzinį sintetinių narkotikų pasaulį. Tik dar nežinau, nesugalvojau, ką reikia daryti, kad kitais laikais užaugusi mano dukra nesirinktų chemijos sukurtos laimės. Svajoju, kad gyventų panašiai kaip aš – mylėdama, juokdamasi, naiviai tikėdama žmonių gerumu, vertindama nuoširdumą, retkarčiais nusivildama ir vėl atrasdama jėgų eiti toliau.