Bet planai pasikeitė, nes iš kur jis galėjo žinoti, kad Ukrainoje, kuri be Rusijos žinios net neturi teisės egzistuoti, nepasitiks jo didvyrių-išvaduotojų su kuokštais raudonų gvazdikų, jau nekalbant apie lašinius, svogūnus ir naminės bidoną. Iš kur jis galėjo nutuokti, kad geriausia dovana, kurios gali tikėtis valstybinę sieną kirtę jo šaunuoliai, bus kulka į kaktą?

Maža to, jo taikdarius iš ten veja lauk su baisiu įniršiu, o visas pasaulis, nesupratęs taikdario dieviškos misijos, piktinasi agresija. Kur jau čia planuosi lemiamą mūšį prieš visus ir visur, kai net paradui naikintuvų pristigo? Todėl Paskutiniąją teismo dieną nuspręsta atidėti.

Iš kur jis galėjo nutuokti, kad geriausia dovana, kurios gali tikėtis valstybinę sieną kirtę jo šaunuoliai, bus kulka į kaktą?

Tarsi supratęs, kad pasauliui pavojus atslūgo, dar tą pačią pavakarę amžinybėn iškeliavo pirmasis Ukrainos prezidentas L.Kravčiukas, beveik padieniui – ten pat paskui savo kitą kolegą, pirmąjį nepriklausomos Baltarusijos vadovą S.Šuškevičių, tą patį iš Belovežo laikų, kai buvo nuspręsta amžiams užkasti sovietiją.

Bet gyvenimas tęsiasi ir be garsiausios Europoje girios legendinių istorijos stumbrų.

Štai buvęs A.Lukašenkos idėjinis priešas, jaunasis R.Pratasevičius, tas pats, kurį režimo sargai kartu su jo drauge S.Sapiega dar pernai išgriebė iš lėktuvo Atėnai–Vilnius ir įkišo už grotų, staiga sumainė žiedus su nuotaka, bet ne su ta iš lėktuvo. Kadangi jaunikis prisipažino klydęs, kalėjimo durys jam atsivėrė, o draugė S.Sapiega liks tik drauge (jos laukia šešeri metai kolonijoje), nes žmona tapo kita.

Pats W.Shakespeare’as pavydėtų tokio siužeto savo pjesei.