Pereiti į pagrindinį turinį

Liga tik pristabdyta

2014-07-01 08:32

Iniciatyva paversti Lietuvą iš gatvės valdoma valstybe, sumaniai pridengta pasipriešinimo žemgrobių iš Vakarų šūkiu, nesulaukė palaikymo: referendume dalyvavo per mažai rinkėjų, tad jis neįvyko. Lyg ir turėtume džiaugtis, kad bent sykį patingėjome prasmingai.

V. Juodelienė
V. Juodelienė / Tomo Raginos nuotr.

Iniciatyva paversti Lietuvą iš gatvės valdoma valstybe, sumaniai pridengta pasipriešinimo žemgrobių iš Vakarų šūkiu, nesulaukė palaikymo: referendume dalyvavo per mažai rinkėjų, tad jis neįvyko. Lyg ir turėtume džiaugtis, kad bent sykį patingėjome prasmingai.

Tik ar iš tikrųjų galime džiaugtis? Juk visa ši istorija su referendumu tėra dar vienas visuomenės susikaldymo simptomų. Nebe pirmas – pirmasis pasireiškė kaip vadinamoji violetinė istorija, prasidėjusi nuo tariamųjų Kauno įvykių, bet sutelkusi žmones, pasiryžusius plaukti prieš srovę. Ir plaukti, ir budėti per naktis, per pirmąjį bandymą į Seimą atvesti partiją, turinčią ne racionalią politinę programą, bet vieną šūkį. Argi ne taip nutiko ir šįkart?

Pakako vieno šūkio sėsliesiems lietuviams labai jautria tema – ir beveik 270 tūkst. piliečių išėjo. Laimei, kol kas ne į gatves, iki artimiausios balsadėžės, norėdami ir vėl balsuoti už plaukiančiuosius prieš srovę. Tačiau ar galime būti tikri, kad kitą kartą jie nepraris dar pavojingesnio masalo? Tarkime, nebalsuos už kokią eilinių mesijų partiją, kurios e.pašto bei buhalterijos adresai – Rusijoje?

Ir visai nesvarbu, kad violetinės ir referendumo istorijų veikėjai nebūtinai yra tie patys žmonės. Abu atvejai – tos pačios ligos, banaliu pavadinimu "visuomenės susiskaldymas", simptomai.
Šis susiskaldymas gerokai pavojingesnis nei socialinė nelygybė. Pastarąją galima pagydyti reformuojant mokesčių sistemą, stiprinant socialinę apsaugą. Naujojo susiskaldymo esmė – ne skirtingos sumos piniginėse, bet skirtingas požiūris į valstybę, skirtingi dažniai, kuriais komunikuojama.

Kai kas suskubo džiaugtis, esą referendumą ignoravusi dauguma – tai piliečiai, puikiai suprantantys, kuris kelias veda į vakarietiškos demokratijos rojų. O kas yra visi kiti, kurių energija vakar susitelkė ties Garliavos patvoriais, šiandien – vienišu kovotoju už Lietuvą tapusio Pranciškaus Šliužo ūkyje?

Tai ne padugnės, pusgalviai, patvorinių minia, lunatikai ir kitokiais paaugliškais epitetais vadinami asmenys. Jie – lygiai tokie pat Lietuvos piliečiai. Tik manantys, kad nėra girdimi, nebaigę oksfordų, todėl pasirenkantys ne subtilias, bet primityvias protesto formas. Sykiu jie – labai jautrūs, aktyvūs, savaip pilietiški, todėl  jau vien dėl to verti pagarbos, o ne paniekos. Ir – išskirtinio dėmesio, metodiško valstybėje vykstančių procesų aiškinimo, nes kas gi žino, kokiai naujai idėjai iš nevilties jie gali susitelkti.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų