Šį sekmadienį Baltarusijoje vyks vadinamieji prezidento rinkimai. Bet jau šiandien daug įdomiau ne tai, kaip jie pasibaigs, nes Aleksandras Lukašenka yra kuklesnis nei Centrinės Azijos diktatoriai ir todėl neturėtų sau prisirašyti daugiau 80 proc. balsų, o kaip keisis Vakarų ir Baltarusijos santykiai po rinkimų. ES koridoriuose jau skamba balsai, raginantys pradėti naują suartėjimo su Baltarusijos režimu etapą. Ir tai tikrai ne pirmas kartas. Paskutinis suartėjimas baigėsi 2010 metų gruodį, kai įsibėgėjus porinkiminiams protestams, A.Lukašenka į kalėjimą sukišo beveik visus opozicinius kandidatus į prezidentus.

Bet užteko jam juos visus paleisti (net be išteisinimo), mes ir vėl girdime siūlymus atversti naują santykių su Baltarusija puslapį. Ir tai darome vėl ir vėl, nors puikiai žinome, kas tame naujame puslapyje bus parašyta.

Tokie raginimai suartėti nuolat pagardinami pastebėjimais, jog neva tai leis Baltarusijai mažinti jos priklausomybę nuo Kremliaus. Užteko A.Lukašenkai vėl ištarti kritišką žodį Rusijos atžvilgiu, ir netgi Lietuvoje pasigirdo, jog „Baltarusijos vadovas tęsia nuoseklią atsiribojimo nuo Rusijos politiką“, o A.Lukašenkos pareiškimas, jog jis nenori Rusijos karinės oro bazės, yra „panašus į tai, ką A.Lukašenka visada darė - balansavimo politiką“.

Akivaizdu, jog A.Lukašenka apie Rusijos karinės bazės įkūrimą kitaip ir negalėjo pasakyti. Juk dabar yra priešrinkiminis periodas, o jis save visuomenei pristato kaip nepriklausomą ir geopolitiniame chaose šalies stabilumą garantuojantį lyderį. Kokios dar svetimos karinės bazės nepriklausomoje Baltarusijoje? Tačiau po rinkimų viskas gali apsiversti aukštyn kojomis.

Ar iš tiesų A.Lukašenka bando ieškoti pusiausvyros tarp Rusijos ir ES, o galbūt ją tik deklaruoja ir imituoja? Ar tikrai dabartinis Baltarusijos prezidentas tęsia nuoseklią atsiribojimo nuo Rusijos politiką?

Du dešimtmečius Kremlius dotavo planinę Baltarusijos ekonomiką. „Gazprom“ užtektų padidinti dujų kainą Baltarusijai iki europinių ir nereikėtų nė metų, kai A.Lukašenkos režimas imtų byrėti it kortų namelis. Nes tokiu atveju Rusija suardytų A.Lukašenkos „socialinį kontraktą“ su įvairiais Baltarusijos socialiniais sluoksniais, kurie per visus dvidešimt dabartinio vadovo valdymo metų buvo šio režimo atrama.

Rusija subsidijuoja Baltarusijos ekonomiką tam, kad leistų A.Lukašenkai nutolinti plataus masto privatizacijos procesus ir taip išvengti galimų nekontroliuojamų Baltarusijos režimo pokyčių. A.Lukašenkos režimas tenkina Rusijos interesus, todėl Maskva pirmenybę teikia stabilumui. Nors jo asmeniniai santykiai su Rusijos vadovybe nėra patys geriausi, bet pastarieji vadovaujasi F.Ruzvelto žodžiais apie Nikaragvos diktatorių Anastasijų Somosą: „šunsnukis, bet savas šunsnukis“.

Rusija yra bene vienintelė rinka, kur paklausą dar turi produktai su ženklu „pagaminta Baltarusijoje“. Minskas yra Rusijos kontroliuojamos Eurazijos ekonominės sąjungos narys, o tai reiškia, kad A. Lukašenka jau nebeturi savarankiškos išorinės prekybos politikos.

Rusijos ir Baltarusijos bendradarbiavimas karinėje srityje jau kurį laiką kaip karinis aljansas. Tai tarpusavyje integruotos karinės pajėgos, iš esmės skiriasi tik valstybiniai ženklai ant uniformų. Baltarusijos kariniams daliniams vadovaujama iš Rusijos. Vargu, ar bent vienas NATO šalių generolas galėtų teigti, jog karinio konflikto atveju Baltarusija galėtų išlaikyti neutralitetą ar veikti savarankiškai nuo Rusijos.

Visa tai turėtų griauti iliuzijas dėl galimo A.Lukašenkos politinio savarankiškumo ir tariamo jo noro balansuoti tarp Rytų ir Vakarų. Tas „raudonas mygtukas“, kuris lemtų strateginius sprendimus, jau nebe paties A.Lukašenkos rankose. Turbūt niekada ten ir nebuvo. A.Lukašenka yra susaistytas priklausomybės nuo Rusijos ryšiais, o šiandieninė Baltarusija jau du dešimtmečius labiau panaši ne į savarankišką valstybę, o Rusijos „guberniją“.

Dr. Laurynas Kasčiūnas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas ir Rytų Europos studijų centro l.e.p. direktorius