Šis kuklus plebėjų norų išpildymas valdantiesiems reiškė tikėtis ateityje iš prastuomenės politinės paramos.

Nieko naujo pasaulyje. Patikrinta formulė sėkmingai veikia ir šiandien. Nepaliaujamu srautu įvairia forma duona dalijama tiems, kurie jos neuždirba (nesgi rinkėjai turi jaustis skolingi ir dėkingi, tada balsuos, kaip reikia), tik štai nemokamų linksmybių jiems ne visada pakanka. O jei ir pakanka, jos ne tokios, kokių tie veltėdžiai (kaip dar pavadinti tarpstančius dirbančiųjų sąskaita?) norėtų.

Kultūriniai renginiai? Nesitikėkite, tokios linksmybės jiems – nė motais. Nuo anų laikų romėnų savo pomėgiais nūdienos dvasios žemažiūriai ne kažin kiek toli pažengę. O romėnai kadaise dievino kraują gladiatorių arenose ir nekentė G.J.Cezario, nes anas demonstratyviai tomis pramogomis bodėjosi ir, dar nė neprasidėjus kovoms, imdavo atsakinėti į laiškus.

Tad paprastai kalbant apie duoną ir žaidimus, masėms tada reikėjo kraujo, jo reikia ir dabar. Ir ne kažkur Azijoje, kur tokie dalykai – kraupi kasdienybė, o Europos širdyje. Šitai parodė tragedija Gdanske, kur pamišėlis tūkstančių akivaizdoje labdaros renginyje peiliu nudūrė itin gerbiamą politiką, penkis kartus iš eilės gdanskiečių išrinktą miesto merą Pawelą Adamowiczių.

Sunkiai suvokiamas žaidimas. Bet sako, čia yra galbūt net lenkų valdančiųjų kaltės, kurie ne tik toleruoja, bet netgi skatina agresyvų savo šalininkų elgesį prieš opozicijos politikus. Štai ir rezultatas.

Laukiame ko nors panašaus Lietuvoje? Kai kas galbūt. Nes kaip kitaip paaiškinti tą primatams būdingą būrelio seimūnų krykštavimą, žvelgiant į sušaudytą taikinį?