Strateginių valstybės tikslų po vieną nepasieksi. Ministerijos A veiksmai negali prieštarauti ministerijos B uždaviniams – antraip tikslams bus galima smagiai pamoti kaip žiemoti išskrendantiems paukščiams.

Ši elementarioji tiesa Lietuvoje ne kartą ir ne du paminta. Kad gali būti įklimpta dar vieną kartą, grasina švietimo strategai. Šįkart nesutariama dėl privalomo mokslo trukmės. Šiuo klausimu išsiskyrė Švietimo ir mokslo bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų (SADM) pozicijos.

Švietimo atstovai ragina Vyriausybę atmesti pasiūlymą Konstitucijoje įtvirtinti nuostatą, kad šalyje mokslas privalomas iki 18 metų. Kaip pagrindinis argumentas pateikiama daugumos ES valstybių patirtis. Jų paaugliai mokyklos slenkstį privalomąja tvarka mina, kol sulaukia 15–16 metų. Išimtys – olandų ir portugalų vaikai.

Į privalomo mokslo pusę stojo SADM. Savo poziciją ji argumentuoja Jungtinių Tautų vaikų teisių apsaugos konvencija, kuri vaikais laiko visus, neperžengusius psichologinės ir fiziologinės brandos ribos – neturinčius 18 metų.

Mokyklas SADM strategai regi kaip tas institucijas, kuriose paaugliai gali ir saugiai realizuotis, lavintis, ir išmokti būti socialiai atsakingi. Pastarieji gebėjimai pagelbėtų kovojant su dykinėjančiais jaunuoliais, kurių apstu didmiesčių gatvėse, juolab provincijoje. Kaip korektiškai pastebi SADM, tai "labiau sumažintų nedirbančių, nesimokančių ir mokymuose nedalyvaujančių jaunų žmonių skaičių".

Kuri pusė nugalės, kol kas galime tik spėlioti. Lietuvoje paprastai laimi strategijų ar projektų kūrėjai, pasiūlantys mažiausią kainą. Šis atvejis – ne išimtis. Yra įkainota ir ilgesnė privalomo mokslo trukmė – anot Švietimo ir mokslo ministerijos, ji atsieitų 7–10 mln. litų per metus.

Tikėkimės, priimant galutinį sprendimą, šie milijonai bus vertinami ne kaip pliki skaičiai, bet kaip investicija, kuri gali sutaupyti išlaidas socialinėms reikmėms, kovai su jaunimo nusikalstamumu ir nauja ilgalaikių bedarbių karta.