Smalsūs pirmokų žvilgsniai, tuščių sąsiuvinių nekaltybė, per vasarą styptelėję septintokai, gimnazistų naujamečiai pasižadėjimai pagaliau pagerinti pažymių vidurkį, šventinį šurmulį užgožianti ne vieną kartą užauginusi dainelė "Kelias į mokyklą – kelias į pasaulį"... Rugsėjo 1-oji Lietuvoje – viena didelė ašarą spaudžiančių simbolių mozaika. Tačiau kol kas palikime sentimentus nuošaly ir grįžkime prie šurmulio kanceliarinių prekių skyriuose. Būtent čia ir prasideda tikrasis kelias į mokyklą. Tik grįstas jis ne kardelių žiedais, bet pirkiniais iš privalomų mokyklinių reikmenų sąrašo.

Grįžkime prie šurmulio kanceliarinių prekių skyriuose. Būtent čia ir prasideda tikrasis kelias į mokyklą.

Jei tik žinotų pirmokų tėveliai jo tikrąją vertę, užuot lakstydami po parduotuves, kartu su vaikais mėgautųsi paskutinėmis vasaros akimirkomis. Antai krūvelė pieštukų – puoštų madingais personažais, bet jų neįmanoma nusmailinti. Šalia – nieko nepadrožiantys drožtukai. Teptukai byrančiais šereliais. Sąsiuviniai peršviečiamais, todėl rašyti rašalu netinkamais lapais. Ergonomiški flomasteriai ir plunksnakočiai kairiarankiams, niekuo, išskyrus pakuotę ir kainą, nesiskiriantys nuo įprastų. Natų sąsiuvinis, kuriame per devynis mėnesius pirmokai prirašo lygiai dvi penklines – muzikos pamokas mokytoja dažniausiai skiria matematikos spragoms lopyti. Plastilinas, kurio per ketverius metus nugnybiama tik tiek, kiek reikia nupiešto besmegenio akims ir sagutėms. Vaškinės kreidelės, kurių prireiks lygiai vienam užsiėmimui. Tonos šių priemonių kasmet padidina gamintojų ir prekybininkų apyvartą, išsunkia nepatyrusių tėvelių pinigines, kol galiausiai nugula vaikų stalčiuose, lentynose ir palovėse, o vieną dieną iškeliauja į šiukšliadėžes.