Pasiekus tokią priklausomybės stadiją kokybės kriterijai svaiginimosi priemonėms nebekeliami.

Antai romane „Aukso veršis“ Ostapas Benderis amerikiečiui turistui pasakoja, kad samagoną galima išvirti ir iš paprastos taburetės. Kai kurie net yra labai pamėgę „taburetinę“. Tokios yra rusiško kulinarinio paveldo ypatybės.

Sprendimas dekriminalizuoti nedidelį kiekį narkotikų nemažai daliai parlamentarų kelia kone mistinį šiurpą.

O štai Lietuva yra audėjų ir audėjėlių kraštas. Galbūt todėl svarstoma prielaida, kad svaigalus (būtent – narkotikus) galima išgauti specialiu būdu apdorojant kelnes, tiksliau – kelnių audinį. Čia ne pritemptas pokštas. Apie tai buvo galima išgirsti praėjusį gruodį Seime vykusiame posėdyje: pritarus pluoštinių kanapių auginimo kiekio padidinimui, viena parlamentarė aiškinosi, kuo skirsis marškiniai ar kelnės, nuausti iš kanapių, turinčių skirtingą svaiginančiai veikiančios medžiagos THC kiekį.

Svarstymus Seime apie narkotines kelnes gimdo ne smegenų susidėvėjimas, bet keistas parlamentarų jautrumas ar baimė, kuri kursto prisiminti dar vieną Ostapo Benderio frazę: „Kažkada, kai buvau mistikas atsiskyrėlis, priėjau iki to, kad mane buvo galima išgąsdinti net paprastu suomišku peiliu.“

Gal prieš mažo kiekio kanapių dekriminalizavimą pasisakantys Seimo nariai šį svaigalą suvokia kaip suomišką peilį prie visuomenės kaklo. Todėl vadovaujasi nuostata: už suktinę – į areštinę. Mat sprendimas dekriminalizuoti nedidelį kiekį narkotikų nemažai daliai parlamentarų kelia kone mistinį šiurpą. Ar iš balos tas jautrumas? Ar tik ta bala nedvelkia „taburetine“?

Suprantama, kanapių narkotikai – nieko gero, bet, kai tūkstančiai tautiečių kuo legaliausiai nardo alkoholio nemunėliuose, laikytis nuostatų „už suktinę – į areštinę“ atrodo neįtikinama ir demagogiška.