Kaunas – išskirtinis Lietuvos miestas, neatsitiktinai išaugęs prie dviejų didžiausių šalies upių. Nemunu ir Nerimi ėję istoriniai vandens keliai maitino miestą ir suteikė jam išskirtinį tarptautinį svorį.
Kaunas buvo vienas svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės uostų, Hanzos laisvųjų pirklių sąjungos narys. Čia koncentravosi Lietuvos upių laivyba, patirtis ir tradicijos.
Kas atsitiko, kad eilinis pavasarinis polaidis sukėlė mieste suirutę, blaškymąsi ir isteriją?
Kodėl miestas nebemoka sugyventi su savo upėmis, o valdžios pareigūnai skuba paskelbti jas priešais, nuo kurių būtina atsitverti 5–8 metro aukščio vadinamaisiais gynybiniais pylimais? Ar negana, kad jau dabar Kaunas atsitvėręs nuo vandens stačiais betoninias sovietmečio šlaitais, kurie nukerta bet kokius miesto ir upių ryšius, bet kokį aktyvų vandenų įdarbinimą miesto viešajame gyvenime?
Taigi puiki gamtos dovana, kuri, atrodo, turėtų būti išnaudojama formuojant miestą ir suteikiant jam išskirtinumo ir savitumo, kaip tai daroma kituose Hanzos miestuose, kur upės yra pagrindinės miesto traukos vietos.
Europos miestų centrai glaudžiai sujungiami su aikštėmis ir kitomis viešosomis erdvėmis ant kranto. Krantinės su kavinukėmis, krautuvėlėmis, atgręžtomis į upę, pro kurias veda alėjos su suoliukais ir apžvalgos aikštelėmis paprastai tampa mėgstamiausiomis miestiečių vietomis. Vandens link vedančios terasos ir laiptai visuomet pilni nesibaigiančio "vandens spektaklio" žiūrovų. Prieplaukose judantys turistiniai ir pramoginiai laivai ir baržos suteikia miestui atraktyvumo ir iliustruoja jo aktyvią gyvenseną.
Tik tam tikrose vietose paliekami natūralūs pakrančių parkai su paplūdimiais ir pievomis, kurie organiškai sujungiami su urbanizuotomis krantinėmis. Tokios pakrančių struktūros sudaro bendrą sistemą su miestu ir maksimaliai išnaudoja upių teikiamas galimybes jo išskirtinumui ir gerovei.
Visiškai priešinga situacija yra Kaune. Prisipažinkime, kad nesuvokiame upių svarbos, nesugebame jų įdarbinti miesto labui ir jų negerbiame.
Galbūt todėl iki šiol nėra jokios strategijos, kaip tinkamai panaudoti upes, tvarkyti jų pakrantes, kaip jas apstatyti, kaip kurti viešąsias erdves ir svarbiausius žmonių traukos taškus. Kaip juos organiškai įjungti į bendrą miesto sistemą, suteikiant Kaunui gyvybės, patrauklumo ir išskirtinumo kaip vienintelio Lietuvos upių ir laivų miesto. Neišnaudoti šios likimo suteiktos galimybės yra neprotinga ir neatsakinga.
Deja, Kauno miesto planavimas kol kas vyksta stichiškai – tarsi potvyniai. Pakrančių specialusis planas iki šiol nepradėtas, o urbanistiniai projektai prie upių tiesiog "atsitinka"...
Tęsiant sovietinę krantų betonavimo tradiciją Nemunas ir Neris po truputį tampa panašūs į melioracijos kanalus, o nesenas kaunietiškas "išradimas" paaukštinti krantus, supilant gruntą ir padidinant sklypus, grasina galutinai sunaikinti pakrančių miestovaizdį ir atimti bet kokią galimybę viešajam interesui upių krantuose.
Manome, kad pats laikas Kaunui rimtai ir atsakingai imtis spręsti upių klausimą ir parengti ilgalaikę strategiją, užuot skubotais projektais "gesinus" potvynius.
Laikas suprasti, kad vertingųjų vietos savybių panaudojimas miesto labui yra pagrindinis Kauno prioritetas ir juo greičiau mes tą suvoksime, juo greičiau miestas iškops iš depresijos duobės.
Naujausi komentarai