Palaimindama naująjį vidaus reikalų ministrą Prezidentė pademonstravo išskirtinį pasitikėjimą Sauliumi Skverneliu. Pas mus tai reiškia ir savotišką moralinę paramą, ir palaiminimą, ir palinkėjimą paprasčiausios sėkmės. Jos naujajam ministrui prireiks iš tiesų nemažai.

Pareigūnui, dar nespėjusiam nė kojų apšilti naujajame savo darbo kabinete, darbus vardija visi kas netingi. Pakelti policijos pareigūnų socialinę padėtį ir intelektinį lygį, sustiprinti valstybės tarnybos darbo prestižą ir kokybę. Ir visa tai – nekartojant pirmtakų klaidų, nepasikliaujant tik viešųjų ryšių specialistų paslaugomis, nesitikint biudžeto sergėtojų malonės. Maža to – žinant, kad korupcija vidaus reikalų sistemoje seniai išaugo kelių patrulio marškinius ir gali dėvėti net ministerijai pavaldžių departamentų vadovų kostiumą, gali slapstytis Migracijos departamento kabinetuose, belstis į paties ministro duris.

Tačiau šios mini revoliucijos S.Skvernelis galės imtis tik įveikęs netikėtus priešus: statutinio pareigūno skyrimas sukėlė nemažos dalies politikų pasipriešinimą. Kai kam pasirodė įtarina, kad Dailio Barakausko įpėdinis surastas su Lietuvai nebūdingu operatyvumu. Kai kas uniformuoto pareigūno skyrimą ėmė vadinti grėsme demokratijai ir piešti policinės valstybės perspektyvas. Tik ar nėra tikroji politikų skepsio priežastis – iš jų rankų slystantis valdžios monopolis?

Lietuva dar mena laikus, kai visuomenės pasitikėjimo reitinguose patyrusiems politikams nosį šluostė uniformuotas pareigūnas – tąkart tai buvo generalinis policijos komisaras Vytautas Grigaravičius. O kas, jei šią sėkmę pakartos ir naujasis ministras, kurio vardas jau dabar asocijuojasi su principingu supermenu?