Galima būtų tęsti. Aš stabtelsiu ties Astravo monstrais ir artėjančiais naujais Lietuvos prievartavimais. Esam partijoje nutarę, jog tai visų prioritetų prioritetas. Gerai, kad šiandien laikomės.

Taigi, tiesiai prie didžiausios, gyvybinės problemos – Putino keršto jėgainės, prie Astravo.

Prieš pusketvirtų metų paskelbtame dviejų buvusių valstybės vadovų ir trijų svarbiausių partijų pirmininkų Kreipimesi (gaila, be socialdemokratų) yra sakoma:

„Kreipimasis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir kartu į visas tarptautines organizacijas su reikalavimu padaryti viską, kad Baltarusijos Astravo jėgainės statyba nedelsiant būtų sustabdyta. Lietuvos Vyriausybė kartu turi užtikrinti, kad Astravo atominėje elektrinėje pagaminta elektros energija jokiomis aplinkybėmis nepateks į Lietuvą, netekės per Lietuvą ir niekad nebus parduodama Lietuvos elektros rinkoje“.

Scriptum est, ir po tuo – Ramūno Karbauskio parašas.

Dabar 2019-ųjų pabaiga. Ar tikrai „viskas padaryta“? ar techniškai kas nors padaryta?

Po šių dienų nauju Kreipimusi jau yra ir Gedimino Kirkilo parašas, bet nematome Ramūno Karbauskio. Kas žaliuosius paveikė į kapituliacijos pusę? Vis dėlto kviečiame pagalvojus prisijungti.

Tegul Sauliaus Skvernelio Vyriausybė viešai svarsto galimybes Lietuvai atsijungti – ko reikalauja ir Konstitucija – ne tik nuo Rusijos-Baltarusijos sąjunginės valstybės, bet ir nuo nusigręžiančių, „Baltijos kelią“ pamiršusių ir iš mūsų nelaimės ketinančių užsidirbti, braliukų. Beje, Lenkija broliškesnė, ji tai padarė.

Šiandien pabaisa jau baigiama statyti, nuo pat pradžių pažeidžiant europinius, tarptautinius ir žmoniškumo principus. Pernelyg arti Lietuvos sostinės ir seismiškai jautrioje, taigi dvigubai neleistinoje vietoje. Tačiau diktatoriai mano ir sako, kad už sienos jų pusėje – vsio dozvoleno. Čia Smerdiakovo principas iš F. Dostojevskio „Brolių Karamazovų“.

Net ir Smerdiakovas suprastų, kad sklindanti radiacinė tarša – ar tai būtų oro dulkės, ar Neries ar gruntiniai vandenys – nėra „už sienos“; ši tarša nepripažįsta politinių sienų, jeigu tų sienų bent 100 km toliau nenubrėžė sveikas protas ir padorumas. O kai susideda į vieną daiktą darbo chaltūra ir gobši korupcija, tada drioksteli Černobylio atvejis. Kodėl nelauktina prie Vilniaus?

Rusija arba Kremlius dabar tą perspektyvą rezga, užtaisinėja ir savo provincijai – Minsko gubernijai, ir kaimynei Lietuvai. Tuo pačiu – Europos Sąjungai, kurios dalimi esame, bet ponai Mogherini ir Junckeris to turbūt nesupranta. O Lietuva su jos besikeičiančiomis valdžiomis iš pradžių buvo klaidinama, kad gal pavyks pirmiems pasistatyti saugią japonų-amerikiečių jėgainę, kol nesutrukdė jungtinės žaliųjų ir valstiečių pastangos su apgaulingu referendumu; o dabar jau 7 metai kairiųjų ir papirktųjų valia žengiam pražūtingu nesipriešinimo, gal ir slaptos išdavystės keliu. Mat nieko nedarymas – tai irgi darymas.

Yra paskutinis laikas visiems kartu tarti: DAROM! !

Jeigu ministras L. Linkevičius nemato pasipriešinimo prasmės, kaip kartais prisipažįsta, gal tegul nebevargsta savo sunkiame poste. Nemanau, kad ministras be tvirtų valstybinių įsitikinimų gali būti siunčiamas spalio pradžioje į Minską, kad ten balsuotų Lietuvos vardu.

Nebeturime laiko politiniams korektiškumams ir dairymuisi aplink – „o ką pasakys kunigaikštienė Marja Aleksejevna?“ Privalu kalbėti tiesiai ir suprantamai. Pavyzdžiui.

„Mes nesutinkame ir niekad nesutiksime. Astravo monstrą – į Mohyliovą!“

„Nemokėsim už tą virvę, ant kurios mus nori pakarti“

„O jūs, briuseliečiai, kurie nesuprantate, – suprasite“.

Nemaža dalykų jau sakome tiesiai mūsų, TS-LKD, šių dienų dokumentuose. Nelengva, sunku su partneriais, sunku ir su lietuviais, bet reikia.

Antai apgaulingi plepalai apie neva didesnį jėgainės „saugumą“ – ten, toje prakeiktoje vietoje, ji apskritai negali būti statoma. Bet rūpinsimės blėniais ne darbais, o žodžiais.

Be kita ko, jei nuoširdžiai nepritariamai žiūrėtume į vietininko Lukašenkos atominį bankrotą ir išreikalautume jėgainės perkėlimo kitur, Europos Sąjungai dengiant netesybas arba perprojektavimą prie Mohyliovo, išgelbėtume ir sesę Baltarusiją iš amžinos skolų vergijos Kremliui. O kaštai, nors ir atrodytų didoki, būtų nepalyginamai mažesni už Černobylio. Gal ir už tuos, kurių „Rosatomas: šiandien pridaro Rusijos šiaurėje. Nors tie raketų darželiai netrukus išnyks amžinojo įšalo atšilimo dumble.

Nesileiskime mulkinami kalbomis apie Baltarusiją kaip suverenumo tebesiekiančią valstybę, nes šiandien tokios nėra. Tegu mulkinasi Briuselis, jei nesupranta, kad yra mulkinamas ir melžiamas Putino-Lukašenkos dueto. Jau paskelbti Baltarusijos ekonominės aneksijos planai, po kurių žemėlapio perdažymas bus tik laiko, tad neesminis, klausimas.

Jeigu ten, Pinsko pelkynuose, kur batkos KGB kadaise sumetė opozicijos vadus, nepabus broliškos tautos valia gyventi, tai nusižudydami kartu mes gudų neišgelbėsime.

Nenorom prisimenu Lietuvos išsivadavimo situaciją prieš 30 metų. Ne vienas bičiulis rusų demokratas beveik maldavo: nepalikite mūsų, neišeikite, kovokim kartu už geresnę Rusiją...

Tekdavo atsakyti: deja, mes per mažas paukštelis (net jeigu gandrelis), kad ištemptume skęstantį liūne dramblį. Nenorime skęsti kartu, juk buvom kita valstybė. Vėl būsim. O jūs telkitės, kovokit už laisvę ir garbę, smerkit stalinizmą, ir Dievas jums padės. Ir mes iš Lietuvos padėsime.

Padėtume ir Baltarusijai, kuomet ji norės išlikti Baltarusija, o ne „Rosbalto“ gubernija.

Kai kas nors televizijoje ją vadina nesama suverenia valstybe, neprisidėkim prie Kremliaus apgavysčių.

„Už jūsų ir mūsų laisvę“ – gerai.

Bet „Lietuva pirmiausia“ – irgi gerai.

Juk čia mūsų atsakomybė.