Prieš trejus metus, prasidėjus vadinamajam valstybininkų skandalui, Lietuva pasinėrė į nesibaigiančio laukimo fazę. Pasibaisėjusi susireikšminusios gaujos įvykdyto valstybės užvaldymo mastu, sąmoningesnė visuomenės dalis nekantriai laukė šio skandalo atomazgos.
Iš pradžių buvo laukiama pirmųjų valstybės asmenų adekvačios reakcijos į paaiškėjusius faktus, paskui – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvadų, dar vėliau – kad atsistatydintų susikompromitavę aukšti pareigūnai... Paaiškėjus, kad valstybininkai valdo ir pačią valdžią, pradėjome laukti rinkimų – iš pradžių Seimo, vėliau – prezidento. Atrodė, kad po jų jau tikrai ateis ne tik ilgai lauktas apsivalymas, bet ir išsvajotas politinis stabilumas. Tačiau atrodo, kad stabilumo dar teks palaukti, ir neaišku kiek, o apsivalymas bus tik imituojamas, prieš tai sukėlus dirbtinę audrą stiklinėje ir pabandžius nukreipti visuomenės dėmesį į kokius nors niekus.
"Gegužiukų" maištas
Artėjant 2008 m. Seimo rinkimams, Lietuvoje atsirado nauja Tautos prisikėlimo partija (TPP). Pasak politologų – populistinė. Galbūt. O jūs parodykite man Seime nors vieną "nepopulistinę" – tokių jau senokai neliko.
Dėl skubos ir nepatyrimo į TPP rinkimų sąrašą pateko nemažai partijos sumanytojams menkai tepažįstamų asmenų. Bet "nepažįstami" nereiškia, kad tie asmenys buvo atsitiktiniai. Kalbama, jog daugelis jų buvo "desantuoti" į TPP Artūro Zuoko ir Gedimino Žiemelio. Gan greitai paaiškėjo, kad "gegužiukų" jau nebetenkina jų patekimas į Seimą ir į valdančiąją koaliciją – jie nutarė perimti visą partiją ir jai priklausančius ministrų postus. Ir partijos pirmininkas buvo pakenčiamas "gegužiukų" tik kaip laikina jų priedanga, t. y. tol, kol jis nuo jų neatsiribojo.
Antra – tai keistas (švelniai tariant) "vyresniųjų brolių" – koalicijos partnerių elgesys. Kai Seimo pirmininkas įsivėlė į nereikalingą karą su žiniasklaida, konservatorių pirmininkas ir premjeras tik atlaidžiai šypsojosi, užuot paaiškinęs kolegai, kuo gi tai gali baigtis. Ir vėliau, kai "užsivedę" žurnalistai nepraleisdavo progos pelnytai ar nepelnytai įspirti Seimo pirmininkui, koalicijos partneriai tik linksmai susižvalgydavo. O žiniasklaida rodė į TPP pirštais kaip į nepatikimiausią koalicijos partnerį, tariamai tik ir laukiantį progos išduoti kitus jos dalyvius (galiausiai išėjo atvirkščiai).
Po to, kai TPP ir Seimo pirmininkas nutarė nesitaikstyti su "gegužiukų" šantažu ir nepasirašė suvažiavimo (šiame jau dominavo "gegužiukų" atsivesti žmonės) sprendimų, kurie buvo priimti nesilaikant įstatymo, įvykiai paspartėjo. Prasidėjo "kompromatų karas", kuriame tiko viskas: ir keliolikos metų senumo nuotraukos, ir neišku kokiais būdais gauta operatyvinė medžiaga, ir vaizduotę kaitinantys buvusio "bendražygio" prisiminimai apie jo neva matytus butelius po Seimo pirmininko stalu.
Keistas partnerių elgesys
Kodėl taip elgiasi iš partijos pirmininko malonės į Seimą patekę ir paskui jį išdavę žmonės – daugmaž aišku. O štai kitų politikos subjektų elgesys darosi vis įdomesnis. Nebent manytume, kad kai kurie iš jų žinojo apie šį scenarijų jau tuomet, kai buvo pasirašoma koalicijos sutartis.
Prieš mėnesį, kai skilimas TPP buvo jau įvykęs faktas, bet dar nebuvo jokių Seimo nario Aleksandro Sacharuko žiniasklaidos priemonėms platinamų "kompromatų", konservatorių frakcijos ir vadinamosios TPP frakcijos (kuri iš tikrųjų jau nebeatstovavo TPP, įkūrusiai savo "Ąžuolo" frakciją) vadovai įsteigė Frakcijų sąjungą. Konservatorė Irena Degutienė, pamiršusi, kad Valstybės saugumo departamento vadovybė iki šiol atsisako pateikti Seimui dvylika garsiųjų pažymų, staiga pradėjo pasitikėti šia institucija ir paprašė iš jos atitinkamos išvados. Premjeras Andrius Kubilius kurį laiką vaizdavo abejojantį, kol galiausiai irgi paragino Seimo pirmininką atsistatydinti.
Prezidentė nustebino
Dar daugiau nustebino pati Prezidentė, kuri gan kategorišku tonu net kelis kartus pareikalavo A.Valinsko atlaisvinti Seimo pirmininko postą. Juk tai – sveiku protu nesuvokiamas brovimasis į paties Seimo prerogatyvas, juolab kad šiuo atveju nurodoma, kaip elgtis ne tik Seimo pirmininkui, bet ir pačiam Seimui.
Įsivaizduokime padėtį, kad likus porai savaičių iki kokio nors piliečio Petraičio teismo, Prezidentė pareikštų, kad nėra čia reikalo gilintis į kaltintojo ir advokatų argumentus, ir taip aišku, kad jis kaltas. Būtent tai stebime šiuo metu, bet Rusijos politinės ir teisinės kultūros paveiktai mūsų visuomenei tai nė motais – visi trokšta paspardyti dar vieną verčiamą politiką, ir nesvarbu, kokia jo pavardė.
Beje, ir Generalinė prokuratūra, ir VSD pareiškė, kad šioms institucijoms niekas nežinoma apie kokią nors neteisėtą A.Valinsko veiklą. Maža to – iš VSD atsakymo aiškėja, kad A.Sacharukas viešai melavo teigdamas, kad jis raštu pranešė VSD vadovui apie Seimo pirmininko ryšius su nusikaltėliais. Skandalas bliūkšta, ypač paaiškėjus, kad su baisiuoju Rolandu Michalskiu "valinskinius" supažindino ne kas kitas, o... A.Sacharuko kolegė (abu priklauso tai pačiai Laimonto Diniaus vadovaujamai frakcijai) Donalda Meiželytė. Tai kas čia vyksta, ponai gerbiamieji?
Kas už ko stovi
Aiškumas atsiranda tik tuomet, kai tariamai morali konservatorių vadovybė prasitaria apie būtinybę praplėsti koaliciją, o geidžiamu jaunikiu įvardija Darbo partiją. Tą pačią Darbo partiją, kurios vadovas slapstėsi Maskvoje "Gazprom" dangoraižyje.
Žinia, "Gazprom" turėjo Lietuvoje daugiau filialų, ne tik valstybininkų klanui mielą "Dujotekaną". Buvo įkurti ir kiti antriniai dariniai, pavyzdžiui, "Stella vitae" ir "Itera Lietuva". Pikti liežuviai plaka, kad su pastarąja susiję Lietuvos politikos ir verslo sluoksniai buvo itin suinteresuoti, kad rinkimus laimėtų būtent ryžtingoji komisarė. Ar ne čia slypi D.Grybauskaitės išsišokimo priežastys?
Artimiausiu laiku pamatysime, ar drąsus žmogus yra mūsų Seimo pirmininkas. Manau, kad ne dėl savo ambicijų ir politinės karjeros, bet dėl demokratijos ir skaidrumo Lietuvos politikoje jis ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis išaiškintų, turėjo Prezidentė konstitucinę teisę daryti spaudimą Seimui ir jo vadovui, taip įsiveldama į dirbtinai sukeltą ir iki šiol eskaluojamą skandalą. Valdžiažmogių pasikeitimas savaime nėra tragedija, tačiau Lietuvos žmonės turi teisę žinoti, kas, kaip ir kodėl tai daro.
Naujausi komentarai