Kad pirmasis jėzuitas popiežius bus kitoks, tapo aišku jau tada, kai vos išrinktas tikinčiuosius pasveikino ispanišku „buonasera“. Pranciškus buvo žmonių popiežius – tuo galėjo įsitikinti ir Lietuvos katalikai, 2018 m. per ištiestą ranką matę jį lankantis mūsų šalyje. Jis bandė skaidrinti Vatikano administravimą. Bažnyčios kaip institucijos duris plačiau pravėrė moterims ir pasauliečiams, bažnyčios kaip maldos namų – tokiems paklydėliams kaip antrąkart vedę ar išsiskyrę. „Kas aš toks, kad teisčiau?“ – sakė Pranciškus apie homoseksualius asmenis, taip, anot žinomo Vatikano eksperto Marco Politi, visiems laikams išbraukdamas iš Bažnyčios darbotvarkės obsesiją seksualiniais klausimais. Pranciškus akcentavo socialinį teisingumą ir ekologiją, o savo kuklumo pavyzdį demonstravo net po mirties, testamente nurodydamas palaidoti paprasčiau nei įprasta popiežiams.

Pranciškus rinkosi būti tik Kristaus mokiniu, nenorėdamas prisiimti vieno įtakingiausio pasaulio žmogaus vaidmens. Šis dvilypumas puikiai atsispindėjo jo raminančiame Urbi et orbi per pirmąsias pandemijos Velykas ir pernelyg neutralia pozicija Rusijos agresijos atžvilgiu. Popiežius neperlipo per savo kairuoliškumą, neįvertino ryšių su naujojo verslo elitu svarbos, neinicijavo Vakaruose laukiamų reformų.

Savo įpėdiniui jis paliko bendruomenę, kurioje vis ryškesnė takoskyra tarp kitų dievų ieškančio moderniojo pasaulio ir senojoje katalikybėje užuovėją randančių sparčiai tikinčiųjų iš Afrikos ir Azijos stovyklos. Į istoriją Pranciškus įeis kaip popiežius, kuris priartino Bažnyčią prie žmonių, tačiau paliko ją pasirinkimo kryžkelėje.