Gal ir bus tas plentas iš vieno ištuštėjusio kaimo į kitą tokį pat. Gal ir gyvens laimingesnis prieglaudoje iš močiutės atimtas prie būdos ambrijęs ciucikas. Bet ar tai Seimo reikalas?

Didžioji vizija Lietuvai – švietimas. Tačiau su juo kiekviena atėjusi valdžia atlieka bandymus. Kažkas mokyklas uždaro, kažkas geltonuosius autobusiukus perka. Daugiau jokia mintis dėl švietimo niekam į galvą nešauna, o jei ir šauna, nepataiko. Lyg nuo mokymo įstaigų ir transporto kiekio galvoje vaikams košės atsirastų.

Kokiam nors nusususiam projektėliui sukurti sugebame pasisamdyti žinomų konsultantų, kurie kikendami neatsisako už tokias smulkmenas milijoninių honorarų (kvaila būtų nepaimti iš kvailelių). Kodėl nepakviečiame Lietuvoje ir Lietuvą garsinančių licėjų, gimnazijų, progimnazijų ir pradžios mokyklų šviesulių prie vieno stalo? Jie tikrai sudėliotų geriausią pasaulyje švietimo programą?

Bet. Valdžiai nereikia patarėjų jokiais klausimais. Patarėjas – pas mus partinė pareigybė, suteikiama artimam žmogui, kad politikui būtų su kuo lygiaverčiai pasišnekėti. Net neaišku, kam Lietuvos mokslų akademija su akademikais, jei jokie valdantieji jų patarimų neklausia. Bent savęs valdžia paklaustų, kam tokią mokslininkų instituciją išlaikyti, jei nė karto neprireikė jos?

Iš tiesų ir didžioji vizija nereikalinga. Jei mokyklos išleis labiau išsilavinusius, labiau mąstančius vaikus, tokie tikrai nebalsuos už asfalto iš kaimo B į C ir kitokio plauko žadėtojus. Šviesesnioji karta tikrai sugebėtų įvertinti, kas vertas užimti 141 kėdę. Bet. Tokia ateitis jau keltų pavojų sukiužusiai politinei sistemai.