Tačiau tai, kad jis buvo be pykčio, nereiškia, jog to pykčio nebūta iš šalies. Kas galėtų šiandien pagaliau prisipažinti, kad išgrūdo Leonidą iš uostamiesčio, nors profesorius prieš 15 metų savo ateitį siejo tik su Klaipėdos universitetu ir net įsigijo butą Smiltelės gatvėje?

Pats L.Donskis apie priešus nelabai mėgo kalbėti ir šią temą mieliau gliaudė užuominomis, neminėdamas titulų ir pavardžių. Vis dėlto tie žmonės buvo per daug įtakingi akademinėse nomenklatūrose. Ar jis, tokio kalibro žmogus, bent kartą buvo tapęs kurios nors aukštosios mokslo įstaigos, kurių Lietuvoje turime per daug, rektoriumi ar prorektoriumi? Atsakymas: ne. Jums nekyla klausimas, kodėl?

Kai jau Kaune 2015 m. rektoriaus postą paliko Zigmas Lydeka, beje, taip pat fantastiškai iškilus žmogus, teko paklausti Leonido, kodėl jis vis netampa tuo, kuo seniai turėjo tapti. "Jie bijo mano atėjimo ir padarys viską, kad aš likčiau be postų. Man sako: geriau jau tu rašyk knygas", – toks buvo profesoriaus atsakymas.

Kai šiandien regi tuos viešus pasriūbavimus, kokio žmogaus netekome, ne taip sunku įžvelgti ir veidmainiškų grimasų, ir net atvirai niekšiškų pareiškimų.

"Liberalams nesiseka paskutiniu metu: Masiulis, dabar Donckis... Akivaizdu, net ir antgamtinis pasaulis prieš liberalizmą. Kedžio prakeiksmas – galingas."

"Nemėgo Šustausko? Karma nie za darma."

"Kaip jis gyveno ir ką nuveikė? Iškreipė filosofijos sąvoką, filosofiją pavertė kažkieno nesveikų fantazijų ir paslėptos patologinės neapykantos supančiam pasauliui mišraine? Neatsitiktinai jis "be pykčio" kaukę užsidėjo. Dėl tokios "netekties" reikia kelti nenatūraliai gedulingą isteriją?" (Kalba netaisyta).

Tai tik keletas pašlemėkų opusų, pasirodžiusių komentarų mėšlidėje profesoriaus mirties dieną.

Tiesa, jiems atkirtį davė kiti komentatoriai, apibendrinę: "Šviesuliai iškeliauja, "Lidl" fanatikai lieka."