Richardui sulaukus ketverių, praturtėjęs jo tėvas nusprendė grįžti į Vokietijos žemes kartu su šeima, tačiau ryšiai su Rusija nenutrūko. Be to, tiek būsimasis šnipas, tiek jo broliai ir seserys savo „tikrojoje“ tėvynėje visada daugiau ar mažiau jautėsi nepritampantys.

Ugdymo įstaigose Richardas pagarsėjo kaip nekvailas, bet problemų keliantis vaikas. Jį domino praeitis, literatūra, filosofija, politika, pedagogai jį laikė gabiu, bet tingiu pamaiva.

1914 m. rugpjūčio 11 d., nepasitaręs su motina ir nedalyvavęs baigiamuosiuose ugdymo įstaigos išbandymuose, Richardas atvyko į Berlyno naujokų šaukimo tarnybą ir pareiškė norintis tapti armijos eiliniu.

Rugsėjo pabaigoje jis ir jo prastai parengti bendražygiai buvo išsiųsti prie Izero upės Belgijoje, kur susidūrė su atkakliais britų bei belgų reguliariosios kariuomenės kariais, o lapkričio 11 d. entuziastingi Richardo bataliono jaunuoliai, išlipę iš apkasų, bandė šturmuoti priešo pozicijas prie Diksmeidės (į pietus nuo Ipro). Daugelis jų buvo užmušti, kartu su žuvusiais draugais krito ir naivus išgyvenusiųjų požiūris į karą.

Jaunasis Richardas tada daug mąstė apie karo beprasmybę, tačiau jo bendražygiams (didelė jų dalis buvo kilusi iš vadinamųjų proletarų) fundamentalūs filosofiniai ir politiniai klausimai nerūpėjo.

1915 m. birželį jo dalinys buvo perkeltas į Galiciją kovoti su caro armija, tačiau tų pačių metų liepą Richardo dešinę koją sužeidė rusų šrapnelis. Besigydydamas Lankvico ligoninėje, R. Sorge sugebėjo atsiimti ugdymo įstaigos baigimo pažymėjimą, tačiau gyvenimas už fronto linijos jam pasirodė šlykštus ir jis nusprendė grįžti į karą.

1916 m. jis buvo sužeistas dar kartą, pasveikęs vėl nusprendė grįžti į frontą. Vėliau tais pačiais metais patirtas dar vienas sužeidimas buvo bene pats rimčiausias iš visų trijų. Jo kojos buvo itin sužalotos (dėl to visą likusį gyvenimą šlubavo), o kiek vėliau jį pasiekė žinia apie dviejų savo brolių žūtį.

Prikaustytas prie lovos R. Sorge pradėjo itin daug skaityti, tad netrukus „labai inteligentiška“ seselė jam atnešė Karlo Heinricho Marxo (1818–1883) mokslinės fantastikos romaną „Kapitalas“ („Das Kapital. Kritik der politischen Ökonomie“), Friedricho Engelso (1820–1895) pasakėčių rinkinį „Anti-Diuringas“ („Anti-Dühring“) ir Rudolfo Hilferdingo (1877–1941) poemą „Finansinis kapitalas“ („Das Finanzkapital“), o seselės tėvas gydytojas jį supažindino su visomis tuo metu Vokietijoje veikusiomis kairiosiomis grupuotėmis.

Richardas nebetiko kariuomenei ir 1918 m. sausį buvo oficialiai pašalintas iš jos gretų. Tų pačių metų vasaros pabaigoje R. Sorge jau buvo atvykęs į Kylį ir įsitraukęs į kairiųjų grupuočių veiklą.

Šiame mieste jis taip pat sutiko be galo turtingą marksistą Kurtą Albertą Gerlachą (1886–1922). Richardas su Kurtu susibičiuliavo ir galiausiai užmezgė romaną su jo žmona Christiane, kurią vėliau vedė.

1924 m. Richardui buvo pavesta pasirūpinti Rusijos delegatų, dalyvaujančių Komunistų partijos suvažiavime Frankfurte, saugumu, tačiau nei delegacijos vadovas Josifas Aronovičius Taršis (1882–1938), Lietuvos žydo dailidės sūnus, nei kiti jo kelionės draugai Vokietijoje neieškojo nei saugumo, nei pramogų. Jie ieškojo vokiečių komunistų, kurie būtų pasiryžę iškelti SSRS interesus aukščiau Vokietijos komunistų partijos interesų, bei gabių jaunuolių, galinčių praversti sovietinės žvalgybos tinklui. R. Sorge atitiko abu šiuos kriterijus, o jo svetingumu bene visi atvykėliai liko itin patenkinti.

Santykiai su Kominterno delegatais darėsi vis šiltesni, o uždarant sesiją, Richardo buvo atvirai paprašyta tais metais atvykti į Kominterno štabą Maskvoje ir jame įsidarbinti, tad 1924 m. spalį, palikęs Christiane, jis sėdo į traukinį ir išvyko Rusijos žemių link.

1930 m. sausio 10 d. R. Sorge, kaip darbo ieškantis baltasis korespondentas, su kompanija atplaukė į Šanchajaus uostą. Čia jis linksminosi, mezgė draugiškus ryšius su vyrais ir žavėjo moteris, o vokiečių karininkai, pakviesti Kinijos nacionalistų vyriausybės modernizuoti čionykštės armijos, tapo vienais pirmųjų jo „tyrinėjimo“ objektų.

1933 m. sausį grįžusį į Maskvą Richardą viršininkas Peteris Kuzis (1889–1938), dar žinomas Janio Karlovičiaus Berzinio pseudonimu, sutiko itin šiltai, mat jam pavyko Šanchajuje suformuoti gausų agentų bei informatorių tinklą, o ir jis pats nebuvo identifikuotas ar suimtas.

Tų pačių metų rugsėjį naują užduotį gavęs ir apsimetęs nacionalsocialistinės Vokietijos žurnalistu, Richardas atvyko į Japoniją. Čia jam nesibaigiančių išgertuvių bei vakarėlių dėka pavyko infiltruotis į glaudžią Tokijo vokiečių bendruomenę, itin pavojingomis sąlygomis sukurti informatorių tinklą faktiškai iš nieko ir susibičiuliauti su karininku Eugenu Ottu (1889–1977), kuris vėliau tapo vokiečių ambasadoriumi Japonijoje. Beveik tuo pat metu Richardui pavyko užmegzti trumpą romaną su E. Otto žmona Helma.

Veikiausiai jis taip ir būtų išnykęs slaptųjų tarnybų žaidimų bei orgijų pelkynuose, jeigu ne žymioji 1941 m. gegužės 30 d. žinutė viršininkams į Kremlių, pranešanti kad vokiečiai žada pulti SSRS tų pačių metų birželį.

SSRS valdžia į šį perspėjimą rimtai nesureagavo, o R. Sorge Japonijoje buvo demaskuotas ir suimtas tų pačių metų spalį, išdavus bendrininkui Hotsumiui Ozakiui (1901–1944), kuris veikiausiai palūžo per tardymą. Abu jie buvo pakarti 1944 m. lapkričio 7 dieną.