Paneigti dienraščiuose „Kauno diena“ ir „Klaipėda“ (2015 04 22 ir 23 d.) skelbtuose Astos Aleksėjūnaitės straipsniuose “ Prieš Lietuvą – iš vidaus“ neva „tikrovės neatitinkančią informaciją“ reikalauja publikacijose minėtų trijų interneto portalų „alkas.lt“, „voruta.lt“ ir „slaptai.lt“ redaktoriai Jonas Vaiškūnas, Jonas Vercinklevičius ir Gintaras Visockas. Nors straipsnis buvo rašytas platesnei Rusijos propagandos, informacinio poveikio visuomenei ir Kremliaus „minkštosios galios“ veiklai panagrinėti, šie trys portalai minėtame straipsnyje buvo išskirti tik dėl to, kad žurnalistė šiek tiek praplėtė aktualią temą, pasiremdama viešai skelbiamu tyrimu „Radikalia politinės valdžios kritika pasižyminčių tinklalapių socialinis tinklas“, citavo teiginį, esą šie tinklapiai sudaro socialinio tinklo branduolį.

Redakcija nusprendė viešai nepaneiginėti tinklalapių redaktorių reikalavime išvardintų teiginių, nes tai padaryti galėtų tik tyrimo autoriai, o žurnalistė tik citavo viešai publikuotus teiginius. Visgi redakcija jaučia pareigą pakomentuoti viešumoje kilusi rezonansą nagrinėta tema ir tinklalapių redaktorių tvirtinimą esą radikalios informacijos sklaida vykdoma „tinklo principu“ yra „niekuo nepagrįstos fantazijos“. 

Iš tiesų sunku suprasti redaktorių pasipiktinimą siejant jų veiklą su veikla tinkle, kai faktai akivaizdūs! Ar ne apsilankius tinklalapyje “alkas.lt” pasiekiamas  visuomenę skaldžiusio “violetinio” judėjimo tinklalapis “tiesos.lt”, kurio dvasinė įkvėpėja iki šiol slapstosi nuo teisėsaugos užsienyje? Kaip kitaip, jei ne “tinklo principu” įvardinti “tiesos.lt” nuorodą į “skalunai.info.lt“, siejamą su Rusijos slaptomis tarnybomis susijusiais asmenimis. Ar ne šis tinklapis šakojosi į gausybę tinklalapių, atvirai skatinusių antivalstybinę veiklą, nukreiptą prieš energetinę, gynybinę, finansinę ir pan. valstybės politiką? Ar ne radikalus „ekspertai.eu“ – save įvardijo „Kultūriniu euroazijos branduoliu“ (The Hub) kaip tik tuo metu, kai Rusijos prezidentas skelbė savo kampaniją kurti Euroazijos sąjungą kaip atsvarą Vakarų demokratijoms ir partnerystei? Kas gi tai yra jei ne tinklas, jei vieni kitus palaiko jungtimis ir laikosi vieningos pozicijos energetikos, krašto gynybos, užsienio politikos, socialinės ar pilietines sanglaudos politikos srityse? Beje, į radikalia veikla pasižyminčių tinklalapių tyrimo akiratį patekęs ekspertai.eu vadovas Audrius Nakas, ką tik patekęs į Seimą, aukščiausią valdžią, ir šiandien ragina pasirašyti peticiją, kurią pasirašiusieji raginami „atsiriboti nuo tokio Lietuvos valdžios elgesio su tauta ir valstybe“. Neabejojame, net paklojus ant stalo faktus, citatas sulauktume atviros demagogijos, esą varžoma „demokratija“ bei teisė reikšti nuomonę, esą vykdomas „sistemos“ puolimas prieš tikruosius patriotus (ir kaip neprisimsi legendinio posakio apie paskutinį prieglobstį!) ir pan.

Tinklas – tai ne vien jungčių sistema, tai – idėjų korys, kurį sumaniai koordinuoja „aukščiausioji žinija“ – informacinio ir propagandinio karo generolai ir pavaldūs troliai, kritikuojantys valdžią ir peršantys alternatyvas, „Visuomenės saugumo koncepcijos“ (KOB) ir pan. Nebūtinai tinkle – tik vienminčiai. Užtenka, kad tinklą sudarantys dariniai savo interesų zonose reikštų nepasitenkinimą valdžia, diegtų  populistinę retoriką, telktų protestinį marginalizuotą rinkėją. Taip suburiamos interesų grupės, vieni pasipiktinę valdžios sprendimu įteisinti žemės pardavimą, kiti – pareiga žinoti, kas yra gelmėse, treti – euro įvedimu ar elektros jungtimis, dar kiti – aršus pasipriešinimas „amžiaus vagysčių projektams“ SGD, VAE ar  NATO „okupacijai“. Ir visai nesvarbu, ar jie buvo nekalti „acto garinimo entuziastai“, garbinantys Kremliaus politiką, ar rašantys laiškus Putinui diversantai, ar tiesiog elementarią istorinę patirtį pamiršę populistai, išdidžiai trimituojantys „nei Rytams, nei Vakarams“.... Svarbu, kad tam tikru laiku per tinklą paleistas trolių signalas veikti pagal jų „širdies“ šauksmą atves juos prie balsadėžės, pvz., referendumo, pasipriešinti kokiam nors sprendimui. Ir tai ne nepagrįstos fantazijos – tai realybė, jau išbandyta praktikoje surinkus 300 tūkstančių parašų dėl referendumo prieš VAE, tuo pačiu panosėje skubiai pradėjus statyti kitas dvi.... Pabrėžtina, kalba eina ne apie referendumo, demokratijos bei tautos teisės sprendimo principą, bet apie manipuliaciją „naudingai idiotais“ ir neinformuota, kritiškai nemąstančia propagandos liūne paskandinta baimių ir nepasitikėjimo skaldoma visuomene, kurios eroziją visomis išgalėmis uoliai skatina platinama propaganda.  

Redaktorių pasipiktinimą galima suprasti, tačiau kaltinti dienraštį „insinuacijomis“ – nepagrįsta. Visgi „nustebusiems ir įsižeidusiems“ redaktoriams, leidinio panagrinėta tema net surengusiems spaudos konferenciją LR Seime užsidėjus „kultūrininkų“ nimbą, norėtųsi priminti „naudingų idiotų“ kilmės istoriją, kuri ne vien Lietuvos istorijoje ne kartą buvo praktiškai pagrindusi savo „efektyvumą“. Ar bereikia primintinti tarpukario Lietuvos kultūrininkų apsėklinimą bolševikine ideiologija, jau nekalbant armijas „pogrindininkų“? Būtent „kultūrininkai“, dalis Lietuvos inteligentijos, uoliausiai atliko priešiškai valstybei „naudingų idiotų“ vaidmenį, kuris baigėsi tų pačių „kultūrininkų“ vykimu į Maskvą parsivežti Stalino saulės, o kartu ir virvių, kuriomis tauta buvo pakarta. Ironiška, būtent tarpukario Lietuvos tautininkų partijos vertybes ir ideologiją puoselėjančios šiandieninės tautininkų partijos atstovas vedė „kultūrininkų“ spaudos konferenciją. O juk anuomet, buvęs nesutaikomas tų „kultūrininkų“ ideologinis priešas dėl kurių, bent iš dalies, veiklos padarinių, tautininkų deleguotas Prezidentas turėjo palikti Lietuvą korikų siautėjimui. Ir anuomet būta dalykų, kurie juos galimai „siejo“. Ne kieno nors kito, o rusų pinigai maitino angį jaunos valstybės užantyje: „kultūrininkai“ ją menkino, o tautininkai savo spaudos leidybą finansavo  iš sovietų ambasados gautais pinigais.

Tikriausiai tai tik sutapimas, kad po dienraščio publikacijos apie Rusijos buvusių karininkų ir žvalgybininkų parengtas abejotinos vertės knygas, apie tobulas, utopines visuomenės valdymo koncepcijas, kurias už ES lėšas išleido LMA, pastarieji suskubo paskelbti interviu su LMA prezidentu prof. Valdemaru Razumu „Kam reikalinga Lietuvos mokslų akademija ir 120 akademikų?“, nuoširdžiai dėstančiu, ką veikia 120 akademikų susirinkusių po ištaigingų rūmų stogu brangiausioje Vilniaus vietoje. Paaiškėjo, kad jų misija, visai kaip „Discovery“ kanalo, – populiarinti mokslą. Tik neaišku, kodėl ne Lietuvos mokslininkų darbams garsinti, nes šiems panorus skelbti siunčiami pinigų pasiieškoti kitur, tuo tarpu Rusijos kariškių kvazi-mokslinėms utopijoms net ES lėšos išrūpinamos. Ir ne vienos, o 12 knygų serija, kurių autoriai, anot p. Razumo, „yra visame pasaulyje pripažinti mokslininkai“. Tiesa, iškilus klausimui dėl reikšmingumo, paaiškėjo, kad serijos flagmanu interviu autorius pasirinko nenuilstančio „kapitalizmo duobkasio“ Jeremy Rifkin knygą „Trečioji pramonės revoliucija“. Tačiau ir šios knygos vertę interviu pašnekovas nutarė pagrįsti ne esmę atskleidžiančia citata, o tuo, kad jis buvo Prancūzijos prezidento N. Sarkozy, kitų valstybių vadovų ir verslo magnatų patarėju. Internetas plyšta nuo pono J. Rifkin vizionieriškų minties proveržių apie mūsuose dar nepamirštą „šviesų gėrybių pasidalinimo rytojų“ ir neišvengiamą pasaulinę revoliuciją, kuri išvaduos visuomenę nuo gamybos ir vertės kūrimo kainos ir pan. Utopijos kuriamos be paliovos, bėda tik ta, kad žemė yra permirkusi krauju nuo jas įgyvendinančių tironų užmačių, ar šios tribūnos funkcija vis atkartojamus paistalus garsinti? Šio konkretaus autoriaus atveju norėtųsi tikėtis, kad ne jis patarė prezidentui N. Sarkozy sudaryti „Mistral“ klasės laivų sandorį su Rusijos prezidentu V. Putinu šiam okupavus 20 proc. tarptautine teise pripažintos Gruzijos teritorijos.

Užtikriname, leidinių grupė neabejoja mokslo populiarinimo nauda ir net nesirengia komentuoti aistringų vizionierių verslo, tačiau mano, kad LMA turėtų ugdyti kritinį, intelektinį visuomenės potencialą, todėl jei šalia kvazi-mokslinių  knygų atsirastų empirinė istorinės patirties, kad ir po eilinės Rusijos agresijos neatpažįstamai pasikeitusio pasaulio ekonomiką ir geopolitiką analizė, tikriausiai ir „revoliucionierių“ perdirbinių vertė atrodytų adekvatesnė.

Galiausiai, internetinių tinklalapių redaktoriams, prašantiems paneigti susierzinimą sukėlusių „anoniminių ekpertų“ teiginius, tegalime priminti, kad žurnalistas turi teisę remtis šaltiniais ir neprivalo jų atskleisti. Šioje viešinimo stadijoje pažymime, kad atsakysime į kiekvieną aktualų visuomenės saugumo klausimą, o jei disputas persikeltų į teismus, redakcija ir toliau viešins tiek viešus, tiek ekspertinius vertinimus ir dalinsis visa disponuojama medžiaga, atskleidžiančia valstybės eroziją katalizuojančių tinklų ir asmenų veiklą.