Pereiti į pagrindinį turinį

Regėjimai ir pranašystės

2009-10-30 23:59

Pastarųjų dienų įvykiai parodė, kad nuo Kubiliaus negalima nuleisti akių. Viską, ką jis kalba, murma – ir galbūt – šaukia per miegus, verta dėtis galvon arba užsirašyti. Kad ir kaip neįtikimai visa tai skambėtų. Nes vis vien kurią gražią arba ūkanotą dieną ims ir išsipildys visos Kubiliaus pranašystės. Net ir pačios beprotiškiausios.

Štai pasakė Kubilius pavasarį, kad krizė baigsis birželio 20-ąją – ir ką? Suskaičiavo ką tik valstybinės reikšmės biurokratai trečio ketvirčio (liepos–rugsėjo) ekonomikos duomenis, ir visiems žandikauliai atvipo. Sunkmetis išsikvėpė. Ekonomika smuko keturiolika procentų mažiau, nei planavom. Popieriuje gyvenam geriau, nei turėjom gyventi pagal visus juodžiausius scenarijus.

Pasirodo, jis buvo teisus. Jis – Kubilius. O juk dar visai neseniai niekas į jį rimtai nežiūrėjo. Manė šiaip – kompromisinis variantas krizei išlaukti. Kad būtų ant ko šunis karti. O jisai pasirodo – nepėsčias. Ateitį numato. Su baisiai nedidele paklaida.

Bėda tik ta, kad matematiškai krizė baigėsi, bet nuo to – nei sočiau, nei saldžiau. Viščiukus šiemet skaičiuosim ne rudenį, o žiemą – kai uždarysim Ignalinos atominę elektrinę. Kaip be jos gyvensim – vienas Kubilius žino. Todėl ir nesišypso.

O kad jis dar daug ką žino, parodė ir aną sekmadienį įvykusi dangaus kūno intervencija į Latvijos teritorinius dirvonus. Prieš kelis mėnesius premjeras bylojo, esą lato devalvacijos tikimybė yra tokia pat maža, tarsi meteorito bumbtelėjimas ant žemės paviršiaus. Štai ir bumbtelėjo. Iškart latvių internete sumirgėjo pranešimų, kad mūsų Kubilius apie tai juos, šiaurinius kaimynus, buvo perspėjęs. Latvių internautai su pavydu komentavo: ot gerą valdžią turi lietuviai, tai ne mūsų, kuri nieko nesugeba – nei šalies valdyti, nei protingai pašnekėti. Skaitinėdamas latvių komentatorių įrašus vos nepradėjau be saiko didžiuotis savo šalies valdžia ir tvarka. Paskui pamaniau: jei jau jie mūsų Kubilių su visa jo marga komanda giria, vadinasi, braliukams kur kas blogiau nei mums. Pagailo. Pamaniau: imkim, gražiai supakuokim Kubilių su visu jo kabinetu ir atiduokim Kalėdų proga latviams. Arba išnuomokim. Duokim skolon. Tie tai bent moka džiaugtis Kubiliaus įžvalgom. Ir pačiam Kubiliui Rygoje būtų saugiau – bent pradžioje iš pagarbios baimės į jį kiaušiniais nesitaikytų ir minia su plakatais kasdien nešūkautų po langais.

Vis dėlto galiausiai paaiškėjo, kad tai buvo ne meteoritas, o vienos ryšio bendrovės reklaminis išsidirbinėjimas. Greičiausiai viskas vyko taip: atvarė autobusą prasiskolinusių už mobiliojo ryšio paslaugas piliečių ir liepė jiems per naktį kasti duobę. Kai jau duobė buvo baigta, prikrovę į ją degaus šlamšto užkūrė ir visiems liepė bėgti laukais ir šaukti, kad matė krintantį kažinką iš dangaus.

Štai prie ko priveda idėjinė krizė reklamos pasaulyje.

O Kubilius visada teisus, net ir paaiškėjus, kad joks meteoritas nenukrito. Juk jis iškart sakė, kad meteorito pasirodymas mūsų platumoje yra mažai tikėtinas. Tiek pat mažai, kaip lato nuvertėjimo tikimybė.

Laikosi latviai, nedevalvuoja lato. Bijo padarinių. Mes irgi nieko nedevalvuojam, irgi bijom. Bankininkai sako, kad devalvavus būtų blogai. Blogiau negu dabar. Tačiau liaudyje sklando gandai, kad lenkai devalvavo zlotą ir niekas pas juos nesugriuvo. Sako, kad priešingai – pas juos nė tikros krizės nebuvo. Baltarusiai irgi – kad devalvuoja savo rublius, kad devalvuoja – net dūmai rūksta. Ir ką tu jiems? Važinėjasi sau naujais traktoriais, žvalgosi, kur atominę elektrinę statyti. Visai išdrąsėjo – moko patį kremliaus Putiną, kaip reikia gyventi, kur derėtų tiesti vamzdžius, o kur – ne. Žodžiu, pasaulis, kaip ir kasmet, kraustosi iš proto.

Gerai, kad turim tokį Kubilių, kuris rūpinasi ne tik latvių latų ryšiais su dangaus kūnais, bet ir mūsų piliečių kūnais, šąlančiais nerenovuotuose daugiabučiuose. Nes jis žino, kad šildymui reikia daug dujų, o dujotiekiai – nei iš šio, nei iš to – linkę sproginėti. Dujotiekių ir naftotiekių gedimus nuspėti lengviau nei sunkmečio pabaigą. Už tai ir rūpinasi aiškiaregis Kubilius, kad šilčiau visiems būtų, kad bankai paskolintų renovacijai.

O bankai neskolina. Ir nesunku atspėti kodėl. Nes lietuviai anksčiau pričiuptų paskolų dar negrąžino. Pradeda aiškėti, kad net Seimo nariai yra prasiskolinę iki ausų ir neturi iš ko atidavinėti paskolas. Pajamos į rankas mažėja, palūkanos auga. Kuo labiau reikia pinigų, tuo sunkiau gauti. Uždaras ratas. Visi protingi būdai išeiti iš susidariusios padėties išmėginti. Beliko kreiptis pagalbos į Uspaskichą.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų