Tačiau oficialiai sakoma, kad reikėjo Lietuvos saugumui užtikrinti. Štai kodėl buvo suplanuota nugręžti taip komplikuotai kaupiamą Gynybos fondą ir pabandyti nupirkti karinių krovininių lėktuvų iš Brazilijos. Už daugiau nei pusę milijardo eurų. Labai skausminga suma, tiesiog nepakeliamai skausminga, turint galvoje, kaip komplikuotai Lietuvoje gimdomi net ir mikroskopiniai gynybos fondo papildymo planai. Visi girdėjome, su kokiais stenėjimais vargais negalais buvo priimtas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas. Stenėjimų tikslas – išperėti bent jau nedidelį kiaušinėlį į Gynybos fondo kraitelę. Ir išperėjo – labai mažyti kiaušinuką. Tačiau su mažais kiaušiniais rimtų reikalų nenuveiksi. Būtent taip ir atsitiko: nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas Gynybos fondą per metus papildys maždaug 30 mln. eurų (atskaičiavus surinktų mokesčių dalį, kuri bus skirta savivaldybių reikmėms). 30 mln. padengtų tik dešimtadalį lėktuvų kainos. Gal sparnus ir būtų galima nupirkti. Berniukams to gal ir užtenka. Tačiau tik ne gynybai. Akivaizdu, kad, perfrazuojant garsią frazę, gynyba yra pačių besiginančiųjų reikalas.

Ir dar viena skausminga, jau anekdotu tapusi aplinkybė: ne paslaptis, kad Lietuvos dangus yra be stogo – net drono muliažas tokiame danguje sukelia nacionalinio masto sumaištį. Tačiau Krašto apsaugos viceministrė aiškino, kad iš krovininių lėktuvų bus galima valdyti mūšio eigą.

Tuo suabejojo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas Giedrimas Jeglinskas. Jis pabrėžė, kad, norint valdyti mūšį iš lėktuvo, reikia turėti oro viršenybę. Tam reikia naikintuvų, oro gynybos, visa to, ko, anot G. Jeglinsko, neturėsime dar turbūt 25 metus.

Tai ką tada daryti su tais krovininiais lėktuvais? Gal mėtyti iš jų ant priešų runkelius ir durnaropes? Tų tikrai turime. Ir ne tik laukuose.