Naujoji Seimo pirmininkė Irena Degutienė nepaliauja stebinti. Ilgą laiką tūnojusi ne tik šalies politikos, bet ir savos politinės jėgos – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderių šešėlyje ji, vos išrinkta Seimo vadove, tapo viena populiariausių ir patikimiausių politikos asmenybių.

I.Degutienei užteko vos pusantro mėnesio, kad Seimo pirmininko postas po ilgos pertraukos vėl būtų toks, koks turi būti – antras pagal svarbą postas valstybėje. Dabar jau ne Seimo pirmininkė vykdo premjero pageidavimus, o Vyriausybės vadovas jos kabinete linkčioja galvą klausydamasis pastabų. Gal kam nors ši permaina pasirodys nereikšminga, bet vis dėlto ji yra svarbi, nes būtent Seimas priima įstatymus, kuriuos vykdo Vyriausybė. Iki šiol daug metų viskas buvo atvirkščiai: Vyriausybė liepdavo Seimui priimti įstatymus tokius, kokius ji paruošdavo.

Taip elgtis buvo įpratusi ir Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė. Praėjusių metų pabaigoje stūmė tarsi buldozeriu per Seimą naktinius mokesčių pakeitimo įstatymus, o vėliau karpė, mažino, naikino, didino be didelių diskusijų. Taip paprastai A.Kubilius gyveno tol, kol valdančioji dauguma Seime aptrupėjo iki minimumo, o politinę įtaką stulbinamai greitai praradusį Arūną Valinską pakeitė A.Kubiliaus pavaldinė partijoje I.Degutienė.

Štai tuomet dar kartą įsitikinome, kad A.Kubilius tinka ten, kur reikia kakta sieną pramušti, o ten, kur reikia susitarti, derėtis, ne tik reikalauti, bet ir klausytis, nusileisti ir kartu laimėti, jo geriau nesiųsti, nes greičiau susipyks, nei ras bendrą kalbą.

Geriausias pavyzdys – kitų metų biudžeto projektas, į Seimą atsiųstas net Vyriausybėje nepasiekus susitarimo. Nežinia, ko tikėjosi premjeras Seime, jei net dalis jo paties ministrų kategoriškai nepritaria, pavyzdžiui, didinti "Sodros" įmokas. Atrodo, kad Vyriausybės vadovas naiviai vylėsi dar kartą pagąsdinti Armagedonu ir sėkmingai praplaukti dar vieną slenkstį.

Vakar A.Kubilius pagąsdino opoziciją, kad jei Seimas nepriims Vyriausybės siūlomo kitų metų biudžeto, jau vasarį nebus iš ko mokėti pensijų, o jis pats atsistatydins.

Bėda ta, kad A.Kubiliaus gąsdinimų jau niekas nebijo, nebent jis pats. Ši Vyriausybė atrodo išsikvėpusi ir sutrikusi, pralaiminti vieną mūšį po kito, neįgali greitai priimti sprendimų. Ne tik opozicija, bet ir ekonomikos ekspertai bendrai teigia, kad Vyriausybės planai dar didinti mokesčius ir tik kosmetiškai, palyginti su privataus verslo taupymo režimu, mažinti viešąsias išlaidas varo valstybę į bankrotą. Galbūt tas biudžetas būtų buvęs kitoks, jei Vyriausybė, jį sudarinėdama, būtų pasitarusi ne tik su savimi. Deja, ir šįkart vežimas buvo pastatytas prieš arklį – beveik slapta sukurptas biudžetas numestas Seimui, anot teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus, praleidus progą gauti pastabų ir pasiūlymų iš visuomenės bei ekspertų. Kai biudžetas jau sulipdytas, kiekvienas litas suskaičiuotas ir padalytas, nėra ko stebėtis, kad A.Kubilius bet kokį siūlymą ką nors keisti vertina kaip valstybės išdavystę.

Konservatorių laimė, kad šiuo metu jie turi I.Degutienę, kuri, pastūmusi visuomenės pasitikėjimą praradusį premjerą į šalį, pati ėmėsi iniciatyvos kalbėtis su opozicija ir ekonomikos ekspertais. Laikas parodys, ar I.Degutienė sugeba ne tik klausytis, bet ir atskirti pelus nuo grūdų. Jei sugebės, gal bankrutuos tik A.Kubilius, o ne valstybė.