Jie baiminasi, kad Vladimiro Putino arba jo įpėdinio režimas bus pasirengęs naujam karui daug anksčiau, nei mano dauguma vakariečių. Jie skiria milžiniškas sumas gynybai ir kuria glaudžių dvišalių ir daugiašalių ryšių tinklą saugumo, planavimo, žvalgybos ir viešųjų pirkimų srityse.

Kontrastas su piečiau esančiomis šalimis labai ryškus. Vidurio Europos šalys ne tik atsilieka. Jos eina klaidinga kryptimi. Austrijoje rinkimus laimėjo FPOe, vadovaujama Herberto Kicklio, kuris, būdamas vidaus reikalų ministru, savo šalį pavertė žvalgybos pariju. Slovakija pernai perrinko Robertą Fico, atvirą karo Ukrainoje kritiką ir Vengrijos ilgamečio premjero Viktoro Orbano sąjungininką. Čekijos vyriausybė, kuri užsienio politikos srityje laikosi pagirtinos „vanagiškos“ pozicijos, yra susiskaldžiusi ir nepopuliari užklupus sunkumams dėl pragyvenimo išlaidų. Buvęs ministras pirmininkas ir magnatas Andrejus Babišas tikisi sugrįžti valdžion kitais metais. Kartu su R. Fico ir V. Orbanu A. Babišas priklauso naujai frakcijai „Patriotai už Europą“, kuri nepritaria pagalbai Ukrainai ir dėl karo kaltina Vakarus.

Labiau į vakarus stebimas vaizdas ne ką linksmesnis. Pastaruoju metu regioniniuose rinkimuose Vokietijoje gerai pasirodė proputiniškos kraštutinės dešiniosios ir kairiosios partijos. Kanclerio Olafo Scholzo koalicija funkcionuoja vis prasčiau. Jos nesėkmė toli gražu neapsiriboja vien Rusija. Atrodo, kad politiką Kinijos atžvilgiu didžiausioje Europos ekonomikoje lemia trumpalaikiai komerciniai sumetimai. Iš didžiųjų šalių vadovų tik italė Giorgia Meloni siūlo aiškumą ir ryžtingumą.

Dėl netvarkos tarp Europos Sąjungos valstybių narių naujajai Europos Komisijai tenka dar didesnis vaidmuo. Atsakymas į apokrifinį klausimą (klaidingai priskiriamą Henry Kissingeriui) „Kam skambinti, jei noriu pasikalbėti su Europa?“ yra aiškus: Komisijos pirmininkei Ursulai von der Leyen. Naujoji komanda jau suformuota, bet dar nedirba. Klausymų Europos Parlamente atidėjimas iki lapkričio atrodo kaip nuolaidžiavimas savo silpnybėms. Pasaulis dega, o sprendimų reikėjo dar vakar. ES delsimas dėl plėtros, pavyzdžiui, skatina nepasitenkinimą šalyse kandidatėse Pietryčių Europoje. Rusija ir Kinija iš to pelnosi.

Trumpai tariant, „didžioji Europa“, kurią sudaro daugiau kaip 30 šalių, ar jos priklausytų NATO, ES, ar abiem organizacijoms, nėra pasirengusi prisiimti savo saugumo naštos. Jai trūksta strateginės perspektyvos: pavyzdžiui, ji neturi ką pasakyti apie Artimuosius Rytus. Nacionaliniai interesai reiškia, kad jos gynybos pramonė yra fragmentiška. Ji nesugeba strategiškai panaudoti didelės paramos vystymuisi Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalyse, kuriose vyrauja antiizraelietiškos ir antiamerikietiškos nuotaikos.

Europa taip pat dar negali būti patikima Jungtinių Valstijų sąjungininkė. Teoriškai susitarimas turėtų būti akivaizdus: padėti amerikiečiams sulaikyti ir apriboti Kiniją mainais į nuolatines JAV karines garantijas Europai. Tačiau pernelyg daug europiečių bijo minties, kad gali būti įtraukti į pasaulinę konfrontaciją su Kinija. Jie verčiau norėtų uždirbti pinigų. O JAV parama Europai atrodo kaip pagrindinis vaidmuo, dėl kurio amerikiečiai patiria per daug išlaidų ir rizikos. Dauguma karinių planų labai remiasi prielaida, kad amerikiečiai išgelbės padėtį.

Atsižvelgiant į tai, Lenkijos, Šiaurės ir Baltijos šalių sistema atrodo ypač svarbi. Tai sąjungininkės, turinčios efektyvias vyriausybes, stiprią ekonomiką, atsparias visuomenes ir pajėgias kariuomenes. Pridėkime dar kelias šalis – tarkime, Britaniją, Nyderlandus ir Rumuniją – ir šis naujas kelių šalių aljansas aplink Baltijos jūrą atrodys vis perspektyvesnis.

Vienas iš klausimų – kaip greitai dabartinis į kariuomenes sutelktas bendradarbiavimas gali įgauti politinį, diplomatinį ir administracinį svorį. Kitas klausimas – ar jis gali atlaikyti Rusijos spaudimą, kuris kitur buvo labai sėkmingas.