Prieš daugiau nei pusę amžiaus Europa regėjo nacių žiaurumą. Arijais tada apsiskelbę Vokietijos vadukai siekė užkariauti Senąjį žemyną, o gal ir pasaulį.

Slavai, baltai, romai, ką jau kalbėti apie žydų tautą, neverti egzistuoti – taip manė save laikantieji arijais.

Dažnai sakoma, kad fašizmas yra kvailas. Taip, bet smagu būti išrinktaisiais, geresniems už kitus, pranašesniems. Lengva pasakyti "štai rusas, o štai ukrainietis", nors abu yra tos pat valstybės gyventojai, vienos tautos atstovai.

Ar senoji Europa toleruos naujas nacizmo apraiškas Senajame žemyne? Tikėkimės, kad ne. Ar nepakako Norvegijos tragedijos, kad šių dienų Europa suvoktų, kokį pavojų kelia šovinistinių pagiežingų ir tulžingų paistalų apie gerus ir blogus žmones prisiskaitę asmenys, tokie kaip Andersas Breivikas? Šiam tipui nebuvo jokio skirtumo, į ką šaudyti: suaugusiuosius, vaikus, moteris... Juk šie, jo suvokimu, nebuvo verti egzistuoti.

Ko vertas nacizmo aukų atminimas, jei Europoje leidžiama atgimti šiam siaubui?

Taip kalbama ir apie Ukrainą. Šiuo metu sunku atskirti kas juoda, o kas balta toje šalyje. Ar pasaulyje būna juoda arba balta? Būtent tokiomis kategorijomis ir mąsto neišmintingieji. Jiems arba "juoda", arba "balta": rusas arba ukrainietis, Vakarai arba Rytai...

Ukrainoje yra visokių žmonių. Kijeve – taip pat. Daugelis nenori nei karo, nei susipriešinimo, nei diskriminacijos, yra protingi, išmintingi... Būtent su šiais žmonėmis reikia dirbti, jei norima, kad Ukraina (vieninga, jei dar įmanoma) liktų Europos žemėlapyje.

Europa turėtų stengtis, kad nacizmo sėkla, kuri, rodos, jau pasodinta, niekuomet neišsikerotų. Žiūrėjimas pro pirštus, kaip žiūrėta į Trečiąjį reichą prieš Antrąjį pasaulinį karą, nieko gera nežada.