Paskutinis kartas – ketinimas ne tik viešinti, bet ir spręsti mobilizuotų tėvynainių problemas – tapo kritiniu lašu į Latvijos institucijų kantrybės taurę. Vakar Latvijos nacionalinės elektroninės žiniasklaidos taryba NEPLP pasiūlė uždrausti „TV Rain“ Latvijos teritorijoje. Tarybai užkliuvo, jog kaip Latvijos žiniasklaidos priemonė registruota televizija nepasirūpina subtitrais latvių kalba, jos neįtikino „TV Rain“ pasiaiškinimas neturėjus ketinimų remti Rusijos pajėgas. Dar daugiau: NEPLP sprendimą grindė nacionaliniam saugumui kylančia grėsme, įvertinusi iš Valstybės saugumo tarnybos gautą informaciją. O tai jau labai rimta.

Kaip rimta ir visa istorija su „TV Rain“. Ji – ne tik apie Latvijos institucijų jautrumą. Apie Baltijos šalių baimę įsileisti penktąją koloną ir išgyventi 1940-ųjų deja vu. Ji – apie vertybes. Kalbėdamas apie Rusijos invaziją į Ukrainą, renkiesi tarp juoda ir balta. Šiame kare nėra pilkųjų zonų. Nėra šąlančių Rusijos „berniukų“, kurie nenori žudyti ukrainiečių – nenorintys nesirodo kariniuose komisariatuose. Yra tik agresorius, auka ir mažiausiai 40 tūkst. Ukrainos žemėje padarytų karo nusikaltimų. Pagalbos nusipelniusi „mūsų armija“ – tai savo šalį ginantys Ukrainos vyrai ir moterys, be namų, tėvų, be vaikystės likę ukrainiečiai berniukai ir mergaitės.

Kaip rimta ir visa istorija su „TV Rain“. Ji – ne tik apie Latvijos institucijų jautrumą. Ji – apie vertybes.

Sykiu ši istorija – dar vienas ženklas iš Rusijos ištrūkusiems antiputinistams: gyventi demokratinėje valstybėje – kur kas daugiau nei laiku mokėti komunalinius mokesčius. Latvijoje, Lietuvoje ar Estijoje ne tik nesiautėja FSB, nėra teisėjų kruvinomis mantijomis, už žodį ar įsitikinimus niekas nepūdo kalėjime, neklijuoja užsienio agentų etikečių. Tai – savą istoriją, savo valstybinę kalbą, įstatymus turinčios šalys. Priimti mūsų siūlomą pagalbą – vadinasi, gerbti mus ir mūsų prioritetus.