Ryt neišvengiamai išauš dar viena tikrų vyrų diena. Jau nuo ryto prasidės lakstymas turguje iš kibirų skainiojant tulpes, ieškant šampano ir dar tauresnių patiekalų, kuriuos patys jau priešpiet, gerbiamo A.Matulo nusivylimui, ir pradės vartoti.

Tradicijos nemiršta: juk kovo 8-oji šventas reikalas – Tarptautinė moterų diena, o ir, kaip sakoma, net motina bažnyčia liepia: švęsk šventes.

Ir švenčiame, kol jau pavakare dalis padūmavusių vyriškosios lyties subjektų, kaip ir anais laikais, krenta įnirtingoje kovoje su "Stumbro" produkcija.

Nereikia aiškinti, kad šito mūšio niekas niekada nelaimės, net jei tai bus "Žalgiris", regis, įprastomis dozėmis.

Taigi vyrai bet kurią progą vis tiek išverčia savaip, nes jie gyvena ne taip, kaip teisinga, o kaip jiems patogiau.

Tuo pat metu mūsų moterys mėgina realizuoti savo nerašytas taisykles ir fantazijas.

Nors apie tai niekas garsiai nekalba, nėra jokios paslapties, kad svarbiausia joms – ištekėti. Dažniausiai – už bet ko. Svarbu įgyti santuokos liudijimą ir pakeisti pavardę, nes "taip tėvai gyveno nuo seno".

Paskui vyksta įprastos bendros būties pagirios, kurias buvo galima prognozuoti: "Suėdė gyvulys man gyvenimą".

Tačiau juk anksčiau buvo žinoma, kad išrinktasis nuo paauglystės mėgsta trejų devynerių terapiją, maudosi kartą per mėnesį, o apatinius keičia tik tada, kai pats to užsinori.

Žodžiu, tikras tautietis – džentelmenas, gyvenantis, kaip jam patogiau. Ko čia sielotis prie skardinėmis dekoruoto rūtų darželio? Taip gyveno mūsų senoliai. Etnografinis reikalas, gerbiamieji.

Ir plaukia bendras sutuoktinių gyvenimas, skambučiais į pageidavimų koncertą padabintas: "Dukrele, kai tu su viedrais pas karvių tekina… Sveikinu žentą Edmą su vestuvių gimtadieniu".

Vis dėlto, kaip ten bebūtų, joks vyras, net ir didžiausias paršas, niekaip negali be moters, suprantama, jei jis dar nėra tapęs vaivorykštiniu P.Gražulio priešu.

Todėl vyrai šiandien, rytoj ir kitąmet šią dieną skainios tulpes iš turgaus kibirėlių tai savo vienintelei vargo vakarienei.