Drebančiomis rankomis kiek kreivokai nulipdyta vazelė. Jau -nioliktasis savo darbo atvirukas. Pirmas savarankiškai iškeptas pyragas. Ar tiesiog stipriausias pasaulyje apsikabinimas ir nuoširdžiausias prisipažinimas, kad myli. Nuo šių dovanų rytojaus rytas prasidės daugybei Lietuvos mamų.

Mamos savo ruožtu turėtų dėkoti ne tik vaikams ir vaikų tėvams, bet – paradoksas – ir politikams. Kiek bepurkštautume, esą Lietuvoje vaikus auginti sunku, negalime nuneigti, kad ta pati Lietuva savo motinas lepina: suteikia galimybę trejus metus dirbti tik mamomis. Galėtų juk politikai, prisiklausę vienpusių postringavimų apie žalą, kurią motinoms padaro vaiko auginimo atostogos, ir aklai įvesti kokios nors siekiamybių šalies tvarką, kai vaikui sulaukus kelių mėnesių reikia rinktis: kūdikis arba darbas. Ačiū, kad neįveda.

Ir kad kartą pamatę prie Seimo minią vaikų vežimėliais ginkluotų mamų, suprato, kokia tai galinga jėga, todėl ėmė klausyti motinų visuomenininkių balso, – taip pat ačiū.

Padėkotume dar daugiau, jei liautųsi grasinę laiko patikrintas lietuviškos motinystės tradicijas pakeisti norvegiškai britišku vaiko auginimo modeliu, kai įstatymo leidėjai nusprendžia, kokie auklėjimo metodai yra patys geriausi.

Garsus vaikų psichiatrijos ir psichoanalizės lyderis Donaldas Woodsas Winnicotas dar prieš pusšimtį metų kalbėjo apie "pakankamai geras mamas", intuityviai jaučiančias savo vaiko poreikius, ir tikino: tėvams reikia ne patarimų ir nurodinėjimų, kaip elgtis; sveikos šeimos – tai šventa teritorija.

Jei svarstydami Vaikų teisių pagrindų įstatymo pakeitimus politikai nesudvejos gindami mūsų šeimų šventas teritorijas ir, užuot kiekvienai mamai skyrę po policininką, užsiims jų švietimu, būti motina Lietuvoje bus vienas geriausių dalykų pasaulyje.