Apie 16 val. metalo, tepalų, degalų masė ima tekėti į šalis, gatvėse susidaro transporto barščiai. Kanalizacija ima kimštis ir apie 17 val. užsikemša. Toje kanalizacijoje, lėtai slinkdami į priekį, plūduriuoja vairuotojai. Ir tokios būklės jie praleidžia daug laiko.
Tuo metu šalia kanalizacijos prarieda viešojo transporto priemonė – beveik naujas autobusas. Jame yra kondicionierius, prikabinta oro gaiviklių, keleiviai pro didelius langus mato, kaip vargsta metalinėse dėžėse tūnantys vairuotojai ir stebisi – kodėl jie ne autobuse?
Kita vertus, vadinti automobilį dėže – persūdymas, nes automobilis turi ne tik trauką, kuri apibūdina variklio efektyvumą, bet dar vieną trauką – traukiančią komfortu, žvilgesiu, nepriklausomumo pojūčiu. Nors kai atsiduri kanalizacijoje (o tai darbo dienomis kone įprasta), tie pranašumai susitraukia beveik iki nulio ir iki savaitgalio beveik nustoja galioti.
Pro autobuso langus kanalizaciją matantys keleiviai irgi nėra transporto rojuje. Jie lyg su pavadėliu – pririšti prie jiems aktualaus konkretaus maršruto grafiko. Be to, autobuse atsisveikini su savo privačia erdve, susitaikai su aplinkybe, kad girdėsi pokalbių, jausi keisčiausius kvapus ir pan. Tačiau „Porsche“ klasės pranašumų autobuse niekas juk ir nesitiki. Svarbiausias kriterijus pasirenkant viešąjį transportą išlieka kaina. Kai 2022 m. Vokietijoje už 9 eurus (dabar – už 49) buvo galima nusipirkti visame šalies viešajame transporte galiojantį nuolatinį bilietą, tokį turėjo beveik kas ketvirtas gyventojas. Kada tokios tendencijos bus pas mus, kai įprastas nuolatinis bilietas tik vienu priemiesčio maršrutu kainuoja apie 50 eurų?
Naujausi komentarai