Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė Biudžetinių įstaigų įstatymo pataisas, kuriomis siūloma mokyklų, vaikų darželių, socialinės globos įstaigų, kultūros centrų, muziejų ir kitų biudžetinių įstaigų vadovams nustatyti vienodas ketverių metų kadencijas, o taip pat kasmet vertinti jų veiklą.

Čia būtina pasakyti, kad Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų vadovams, o taip pat sveikatos priežiūros įstaigų vadovams kadencijos jau yra nustatytos – pareigas jie gali eiti ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės. Taigi šiuo metu viešojo sektoriaus įstaigų vadovų atranka ir veiklos trukmė skiriasi, todėl siūlomomis įstatymo pataisomis siekiama, kad visi iš biudžeto išlaikomų įstaigų vadovai būtų traktuojami vienodai.

Pataisoms pritaria politikai. Žiniasklaida cituoja kelis Seimo narius – tiek iš valdančiosios daugumos, tiek iš opozicijos. Darbo partijos narė Virginija Baltraitienė palaiko siūlymą suvienodinti visų biudžetinių įstaigų vadovų kadencijas, tik abejoja, ar būtina kasmet vertinti vadovų veiklą. Opozicijos atstovas konservatorius Kęstutis Masiulis netgi džiaugiasi, kad žengiamas teisingas žingsnis, tačiau prognozuoja, kad tų įstaigų vadovai labai priešinsis, kai reikės atsiskaityti už darbo rezultatus.

Sunku būtų ginčytis su argumentais, kad būtina kažkaip reglamentuoti biudžetinių įstaigų vadovų veiklos trukmę ir jų veiklos vertinimą, tuo labiau kad dabar vieniems vadovams tai jau daroma, kitiems –  ne. Tačiau matykime ir kitą medalio pusę – kaip apsaugoti biudžetinių įstaigų vadovus nuo politinių interesų.

Taip, neterminuotai darban priimamas įstaigos vadovas nėra geriausias sprendimas, ir ypač vadybos požiūriu. Metams bėgant, atsiranda tam tikras vadovavimo sustabarėjimas, nepakeičiamą vadovą apsupa pataikūnai, kurie siekia savosios naudos. Tačiau tokia raida nėra absoliuti, turime daugybę pavyzdžių, kai valstybinėms įstaigoms ar įmonėms dešimtmečius puikiai vadovauja ar vadovavo žmonės, pilni naujų idėjų ir energijos joms įgyvendinti. Keisti gerai dirbantį vadovą vien todėl, kad baigėsi abi jo kadencijos irgi nėra geriausias sprendimas, bet to reikalauja taisyklės, kurios turi būti taikomos be išimčių.

Jei vis dėlto biudžetinių įstaigų vadovų veikla bus apribojama dviem kadencijom, reikia sudaryti sąlygas, kurios leistų gerai dirbantiems vadovams dirbti visą maksimaliai leidžiamą laiką. Nepamirškime, kad šių įstaigų vadovai neišvengiamai turi reikalų su žmonėmis, kurių vardas – renkami partiniai politikai. Ši profesinė grupė atsirado XIX šimtmetyje, kai buvo imta demokratiškai rinkti valstybių parlamentus. Būtent nuo tada valstybės tarnautojai yra priversti derinti savo veiklą su renkamais politikais, nes pastarieji nuolat kišasi į valstybės tarnybos darbą, siekdami, kad valdininkai kuo geriau įgyvendintų jų priimtus sprendimus.

Todėl Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentė Ramutė Mečkauskienė yra savaip teisi, Biudžetinių įstaigų įstatymo pataisose įžvelgdama bandymą mokyklų vadovų veiklą pritempti prie Seimo kadencijų. Anot jos, vadovų kadencijų ir rotacijos klausimas atsiranda kaskart, kai susiformuoja nauja politinė dauguma.

Šiuolaikinė demokratija kol kas neįsivaizduojama be politinių partijų, nors politikos moksle yra prognozių, kad partijų vaidmuo ateityje silpnės. Tačiau partijos nėra kažkoks abstraktus demokratinis gėris, tai veiklių žmonių sambūriai, vedini rimtų asmeninių ir grupinių interesų. Mūsų žiniasklaida mirga pranešimais apie tai, kaip pasikeitusi politinė valdžia stengiasi į svarbesnius valdiškus postus susodinti partijoms reikalingus žmones.

Todėl, deja, labai tikėtina, kad biudžetinių įstaigų vadovų kadencijų bei veiklos vertinimo klausimai bus sprendžiami, remiantis ne vien profesinės kompetencijos, bet ir siaurais partiniais kriterijais.