Žiūrėjau ir žavėjausi vairuotoju, kuris vairavo didžiulę šiukšliavežę, aukštesnę ir griozdiškesnę gal net už patį kombainą. Tokią pamačiusi paprastai išsigąsdavau.

Dabar žiūrėjau ir tyliai linkėjau – kad tik pasisektų... Įvažiuoti reikėjo į siaurutį, prisnigtą, niekada nevalytą akligatvį, įveikiant sniego ledkalnius. Nevalytą vien todėl, kad ten netilptų gatvių valymo technika.

Gatvelė ankšta, uždara ir, žinoma, dar pristatyta po sniegu „miegančių“ lengvųjų automobilių. Tačiau griozdiškos šiukšliavežės vairuotojas, sėdėdamas kažkur aukštai kamputyje, sugebėjo įvažiuoti! Į šį tarpeklį gigantišką mašiną jis varė atbulą, centimetrų atstumu laviruodamas pro visas kliūtis. Įvažiavo! Iki galo.

Grįžtant į priekį darbininkai mikliai kratė tik kas antrą ar kas trečią pustuštį šiukšlių konteinerį. Kiti privačių kiemų konteineriai net nebuvo išridenti už vartelių, nes prisnigta iki tvorų viršaus.

Kai kurie konteineriai tiesiog palaidoti po sniegu, ir niekas jų neišrausė. Be to, ir šiukšlių neprikaupta, konteineriai beveik tušti. Nė vieno nebuvo pilno ar bent apypilnio. Tikrai buvo galima laukti iki kito karto ir nebūtų buvę ko pykti.

Tačiau šiukšliavežiai dirbo kaip virtuozai. Ir grafikui nenusižengdami: atėjo diena – padaryta! Turbūt dar ir todėl tiksliai padaryta, kad pats darbas jau tampa gyvenimo prabanga...

Ačiū šiukšliavežiams. Ypač vairuotojams, kurie šiomis dienomis dirba kaip nuotykių filmuose.