Visi gyvename kartu. Kad ir kaip nesutartume, visi šakutę laikome už to paties galo. Nes antru galu nepasmeigtume nieko (kas lašinio, kas silkės, kas salotos ar kopūsto lapo). Visuomenės pasiskirstymas (susiskirstymas) pagal antrą galą – žema. Žemiau juostos. Visada pataikius skaudu. O aukščiau – irgi.

Jau būtina viską versti iš neapykantos kalbos į apykantos. Visi gyvename kartu. O kalbėtis ir susikalbėti neišeina. Žodžiai virsta keiksmažodžiais, argumentai – kaltinimais.

Apkiautėliai gyvens tarp archajiškų šiukšlių, besiteisindami, kaip rado, taip ir paliksią. Palikta yra pamiršta. Daržą reikia ravėti. Ir paveldėtą. Ir nerėkti, kaip viskas blogai. Dalis generacijos, kur be stabdžių, atsiteisins. Atsiteis. Pragyventieji iš savo seksualinės pakraipos stengsis antklodę užsitempt ant savęs, kad neatrodytų tokie. Bambėdami savo neapykantos kalba.

Vieni apie kitokius mokame kalbėti tik apykantos kalba. Ypač apie gabesnius, protingesnius, turinčius tikslą ir jo siekiančius.

Vieni apie kitokius mokame kalbėti kitaip, tik apykantos kalba. Ypač apie gabesnius, protingesnius, turinčius tikslą, jo siekiančius. Lengviausia numoti į tą pusę, kuri kitoje pusėje ir atmoti negali.

Žinoma, seksas yra žmonijos variklis. Varo ne tik iš proto, bet ir pirmyn. Vaikai gimsta, o ne gandrai atneša. Ne be reikalo čiauškutė: "Vaikai vaikai, vanagai, kur tėvelio pinigai?" Ima mokesčius mokėti, iš to auga bendrasis vidaus produktas, prirenkamas gyventojų pajamų mokestis, privalomasis sveikatos draudimo.

Bet. Mes vis kalbame neapykantos kalba. Vieni apie juos. Jie apie kitus. Tradiciniai ir Netradiciniai. Vieni kitiems gerkles perkąstų, paskui kraujus šluostytų, slaugytų, prašytų atleidimo. Nors mes visi skirtingi. Atsukame nugaras. Labai tradiciškai. Ir norime, kad kiti atsisuktų.

Galima ne tik šakutes, bet ir peilius laikyti kitais galais. Pjaustytis pirštus ir nieko nepjauti, išskyrus save. Kraujas vienas, dviejų nėra.

Šiaip nėra to, kas tik buvo, ko nėra, ko nebus.