Ši istorija puikiai parodo, koks vyrauja Lietuvoje požiūris į šalies ir sostinės istoriją. Žmogaus, dovanojusio Vilniui tokius architektūros šedevrus, kaip Šv.Jonų, Šv.Kotrynos ar Švč.Marijos Žengimo į dangų (Misionierių) bažnyčias bei daugelį kitų, palaikai galbūt sukišti į maišus ir suversti į statybinių atliekų sąvartyną. Negana to, neatmetama galimybė, kad rasti palaikai gali būti ir pačių didikų Radvilų.
Šokiruoja ne tik tų silpnapročių, kurie galėjo taip išniekinti žmonių palaikus, elgesys, bet ir Vilniaus valdžios požiūris.
Pažvelkime, kaip atrodo Lietuvos sostinė valdant tauragiškiui Remigijui Šimašiui: Gedimino kalnas – apgriuvęs, kaip po kokio kryžiuočių antpuolio. Tikėkimės, bent bokštas atlaikys! Viešasis transportas primena trečiojo pasaulio šalis. Gatvės – duobėtos. (Kažkodėl Kaunas gali apsitvarkyti, o Vilnius – ne). Senamiestyje, kuris yra miesto vizitinė kortelė, esančių namų fasadai – apšiurę, ką jau kalbėti apie kokią nors mažąją architektūrą. Į tai niekas net dėmesio nekreipia. Kiekvienas tvarkosi kaip savo kieme kokiame nors provincijos užkampyje: noriu vietoje senovinių durų istoriniame pastate įsistatyti plastikines ir įsistatau. Noriu pakabinti savo šlykščią iškabą virš senovinio pastato ir kabinu. Koks kieno reikalas? Juk mano gimtajame kaime visi taip daro.
Keli žodžiai apie sostinės viešas erdves: vietoje "Žalgirio" baseino stūkso apartamentai. Vietoje "Žalgirio" stadiono kyla viešbutis. Turbūt vieną dieną ir vietoje Lietuvos edukologijos universiteto (Neries pakrantėje) iškils verslo centras, o Vingio parke – privačių namų kvartalas.
Naujausi komentarai