Valdantieji neatsiranda iš niekur. Jie ateina iš savo bendruomenės gretų ir yra išrenkami arba kitaip iškeliami į viršų jos narių.

Valdžios atstovus bendruomenei taip pat gali primesti kitos bendruomenės įsibrovėliai, tačiau net ir tokiu atveju okupantai dažniausiai siekia, kad jų paskirtas valdytojas užkariautiesiems būtų „savas“.

Jeigu bendruomenė karta iš kartos yra valdoma tironų ir despotų, o jos nariai nieko nedaro, kad autoritarinis klimatas pasikeistų, tuomet galima kelti prielaidą, kad toks valdymo modelis jiems yra priimtinas.

1917 m. pavasarį įvykusi revoliucija išvertė iš valdžios daugiau nei tris amžius karaliavusią Romanovų dinastiją (1613–1917), tačiau ji nepakeitė jų pavaldinių, t. y. žmonių, kurių mentalitetą daugelį šimtmečių veikė ir formavo baudžiava, režimo atstovų represijos, sąmoningas girdymas alkoholiu ir monarchui tiesiogiai pavaldžios bažnyčios puoselėjamas caro institucijos kultas.

Situaciją dar labiau komplikavo tai, kad dalis Rusijos imperijos žmonių tuo metu reikalavo fundamentalių visuomeninių permainų, kurioms reikėjo daug laiko, pastangų ir kitų investicijų, o naujosios centro kairės – liberalų vyriausybės atstovų rankose atsidūrė labai prastos karinės, ekonominės, socialinės ir politinės kortos, tad galima kelti prielaidą, kad net ir nuvertus Romanovus, Rusijoje išliko puikios sąlygos naujiems „carams“ įsitvirtinti ir autoritarinei vidaus bei imperialistinei užsienio politikai tęsti.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Rusijos imperija visada buvo didelė ir ambicingus valdovus turinti valstybė, tačiau po 1917–1923 m. įvykių įsitvirtinę „monarchai“ nebeapsiribojo miglotomis kalbomis apie Trečiąją Romą ir šventą Kremliaus misiją ginti slavų vienybę. Dabar Rusijos „carai“ prabilo apie tikrą visai žmonijai skirtą rojų šioje Žemėje. Kalbėta, kad jame visi bus lygūs.

Po skydliaukės operacijos Nadežda Konstantinova (1869–1939) ėmė dar geriau sutarti su Inesa (1874–1920), tad žymiosios revoliucionierės kartu su savo patriarchu Vladimiru Iljičiumi Uljanovu (1870–1924), gyvendamos Šveicarijoje, itin dažnai leisdavo laiką kartu.

Inesa dažniausiai siuvinėdavo arba skaitydavo feminizmo veikalus, Nadia kaupdavo italų kalbos žinias, o Iljičius šlifuodavo savo niekam tuo metu neįdomius pasisakymus.

Tikriausiai jie taip ir būtų baigę savo gyvenimą neutraliausioje pasaulio valstybėje, jeigu ne vieną 1917 m. dieną į Uljanovų gūžtą užsukęs lenkų kilmės bolševikas Mieczyslawas Bronskis (1882–1938). Būtent iš jo Vova ir Nadia sužinojo, kad Rusijoje pagaliau įvyko ilgai lauktoji šlovingoji revoliucija, apie kurią kairieji tiek metų svajojo ir diskutavo.

Išgirdę šias žinias Uljanovai iškart nuskubėjo prie ežero, kur ant stendo dažniausiai kabodavo sukabinti periodinių leidinių numeriai. Netrukus apie įvykius tėviškėje sužinojo ir daugiau Ciuriche įsikūrusių politinių Rusijos emigrantų, tad galiausiai užvirė tokios linksmybės, į kurias įsitraukusi Nadežda vėliau visiškai nieko neprisiminė.

Žinios apie carizmo krachą Iljičiui ir jo bičiuliams buvo išties nuostabios, tačiau Vova, matyt, puikiai suvokė, kad pernelyg įsilinksminus ir įsisvajojus dvylika metų laukta proga gali vėl išsprūsti iš rankų, kaip 1905 m.

Užvaldytas šių minčių ir neturėdamas beveik jokios išsamesnės informacijos apie susidariusią padėtį, Iljičius susisiekė su Osle rezidavusia Aleksandra Michailovna (1872–1952), labiau žinoma Kollontai pavarde, ir pradėjo per ją siųsti Petrograde veikusiam Centro komitetui nurodymus laikytis savo senųjų lozungų, jokiu būdu nekeisti partijos nuostatų karo atžvilgiu ir, gink Dieve, nė negalvoti apie bendradarbiavimą su menševikais ar ideologinius kompromisus su Kauckiu (matyt, turėtas omenyje Karlas Johannas Kauckis, gyvenęs nuo 1854-ųjų iki 1938-ųjų).

Užmezgęs ryšius su tėviškėje likusiais bendraminčiais Vova iš karto pradėjo galvoti apie grįžimą į Rusiją. Iljičius atmetė kelionių per Šiaurės arba Viduržemio jūras bei Prancūziją idėjas, mat jam kažkodėl atrodė, kad tiek britai, tiek prancūzai, tiek turkai jam gali neleisti keliauti per jų teritoriją.

Iš pradžių jis mąstė apie galimybę nusisamdyti lėktuvą ir perskristi Rytų frontą, tačiau kažkas Vovai paaiškino, kad aviacija dar nėra tiek pažengusi, kad galėtų įveikti tokį atstumą be papildomų nusileidimų, o ir patį skraidantį aparatą gali kas nors numušti.

Vėliau Iljičius sugalvojo apsimesti neįgaliu skandinavu ir traukiniu per Vokietijos bei Danijos žemes nusigauti iki Suomijos ir Petrogrado, tačiau Nadia savo sutuoktiniui pasakė, kad jis gali miegodamas pradėti rėkti per sapnus ant kadetų (Konstitucinė demokratinė partija) ar menševikų, ir taip išsiduoti.

Patikimų kelionės programų nebuvo itin daug, tad galiausiai buvo pasirinktas pasiūlymas, kurį pateikė ne kas kitas, o pats menševikų vadas Julijus Osipovičius Cederbaumas (1873–1923), labiau žinomas Julijaus Martovo pravarde.

Jo siūlymu, Šveicarijoje reziduojantys rusų socialistai turėtų keliauti traukiniu per Antrąjį reichą. Mainais į vokiečių vyriausybės leidimą rusų politiniams emigrantams kirsti šios šalies teritoriją, Rusijos laikinoji vyriausybė turėtų paleisti tokį pat skaičių Rusijoje internuotų Antrojo reicho ir Austrijos-Vengrijos imperijos piliečių.

Derybos nepraėjo be menkų nesklandumų, tačiau galiausiai emigrantai gavo leidimą keliauti per vokiečių teritoriją, o Rusijai nereikėjo paleisti belaisvių.